2018 06 20, Trečiadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

ziedu piegāde
Flower Delivery in Riga

 

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Ar įmanoma sustabdyti skubėjimo karštinės karuselę?   print
2014-01-06
Sku­bi gy­ven­ti, ta­vo dar­bot­var­kė ne­tel­pa į vie­ną la­pą, jau­tie­si daug da­ran­tis, ta­čiau vis tiek per ma­žai, kad ga­lė­tum stab­te­lė­ti. Pa­žįs­ta­mas jaus­mas? „Gy­ve­ni­mo tem­pas neap­len­kia nė vie­no, ta­čiau svar­bu ne­pa­mes­ti vi­di­nės kont­ro­lės, ku­ri yra kiek­vie­no mū­sų po­jū­čio lyg­me­ny­je tar­si šeš­ta­sis jaus­mas“, – sa­ko gy­dy­to­jas psi­chiat­ras-psi­cho­te­ra­peu­tas Vy­tau­tas Bart­ke­vi­čius.

Sku­ba ne tik lie­tu­viai

Žmo­nės, ku­rie am­ži­nai kur nors sku­ba, tam­pa XXI a. sku­bė­ji­mo li­gos au­ko­mis. Li­gą su­ke­lia nau­jos tech­no­lo­gi­jos, dėl ku­rių žmo­nės leng­viau pra­ran­da sa­vi­kont­ro­lę. Jie nuo­lat jau­čia spau­di­mą, kai ban­do vis­kam ras­ti lai­ko ir vi­sur su­spė­ti. Šiuo­lai­kiš­ko gy­ve­ni­mo tem­pas neap­len­kia nė vie­no. Dau­ge­lį mū­sų sku­bė­ji­mas ly­di kas­dien – kiek­vie­ną mi­nu­tę nuo gi­mi­mo iki mir­ties.

Anot gy­dy­to­jo psi­chiat­ro-psi­cho­te­ra­peu­to V. Bart­ke­vi­čiaus, am­ži­na lai­ko sto­ka skun­džia­si ne tik lie­tu­viai. Pa­sau­lis kaip iš­pro­tė­jęs sku­ba var­to­ti, pra­tur­tė­ti, pa­siek­ti, pa­si­so­tin­ti. La­biau­siai sku­bė­ji­mas jun­ta­mas JAV did­mies­čiuo­se Niu­jor­ke, Los An­dže­le, Či­ka­go­je. Ten žmo­nės nuo­lat sku­ba, le­kia, tik neaiš­ku kur. Sku­bė­ji­mas tam­pa tar­si ša­lies kul­tū­ros da­lis.

Pa­sau­lio did­mies­čiuo­se prieš 10 me­tų ir per­nai at­lik­tas įdo­mus ty­ri­mas at­sklei­dė, kad žmo­nės vis dau­giau dar­bų at­lie­ka sku­bė­da­mi ir kad mies­tie­čiai da­bar ne­tgi vaikš­to 10 pro­c. grei­čiau nei prieš de­šimt­me­tį. Žmo­nės sku­ba ne tik dar­be, bet ir sė­dė­da­mi prie vai­ro – už­stri­gę kamš­ty­je, da­ro tūks­tan­čius ne­są­mo­nin­gų veiks­mų: ju­di­na ran­kas, ko­jas, žan­di­kau­lį, tam­po ran­ke­ną, vis per­brau­kia plau­kus.

Sku­ba­me ruoš­da­mie­si į teat­rą, bū­da­mi ka­vi­nė­je ar par­duo­tu­vė­je. Bėg­te per pre­ky­bos sa­lę, pa­knops­tom prie ka­sos, dar par­da­vė­ją pa­ra­gi­na­me grei­čiau su­ktis. Pie­tau­jan­čių­jų va­lan­dą ša­ly­je taip pat vis ma­žiau, nes lai­kas ne­lau­kia.

Sku­bė­ti ne­sus­to­ja­me net bend­rau­da­mi su ar­ti­mai­siais. Ne­ma­žai tė­vų gy­ve­na pa­gal jau at­gy­ve­nu­sias ver­ty­bes, o vai­kai – pa­gal mo­der­nios vi­suo­me­nės tra­di­ci­jas. Jų po­žiū­ris į tuos pa­čius da­ly­kus jau ski­ria­si. To­kios pro­ble­mos, anot me­di­ko, ne­bu­vo se­no­vės lie­tu­vių kla­si­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, kai­me dau­ge­lis kar­tų gy­ve­no pa­gal tas pa­čias tra­di­ci­jas. Dėl ne­su­si­kal­bė­ji­mo ky­la daug konfliktų, ken­čia emo­ci­nė, psi­chi­nė žmo­gaus svei­ka­ta. Stin­ga lai­ko su­sė­dus nuo­šir­džiai pa­si­kal­bė­ti.

Dau­ge­lis sku­ban­čių tė­vų pri­pa­žįs­ta, kad vai­kams ski­ria per ma­žai lai­ko, ta­čiau ne vi­sa­da ga­li ką nors iš es­mės pa­keis­ti. Gy­dy­to­jas siū­lo kiek­vie­ną bend­ra­vi­mo mi­nu­tę iš­nau­do­ti iki ga­lo. Jei­gu jau gul­do­me vai­ką, tai rei­kia skir­ti lai­ko vien tik šiam veiks­mui at­lik­ti, o ne kar­tu at­lik­ti dar ke­le­tą dar­bų, ra­gi­nant vai­kus kuo grei­čiau at­si­gul­ti. Tai itin svar­bu vai­kams nuo pu­sant­rų iki tre­jų me­tų, kai for­muo­ja­si įgū­džiai vi­sam gy­ve­ni­mui, bet vai­kas dar ne­sup­ran­ta ra­cio­na­lios ar­gu­men­ta­ci­jos. Vė­liau, nuo tre­jų me­tų, ga­li­ma iš­nau­do­ti ir ver­ba­li­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją ne­pa­mirš­tant, kad ji bend­rau­jant te­su­da­ro vos 8 pro­c.

„Sku­bė­ji­mas yra ta­pęs tie­siog epi­de­mi­ja, ne­re­tai pa­vo­jin­ga ne tik svei­ka­tai, bet ir gy­vy­bei. Mes tar­si gy­ve­na­me ne sa­vo gy­ve­ni­mą. Lyg ir jau­čia­me, kad sau me­luo­ja­me (dar šiek tiek pa­dirb­siu, ta­da jau gy­ven­siu), ta­čiau ne­ran­da­me lai­ko nu­sto­ti sku­bė­ti, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas. – Žmo­nės pa­mirš­ta, kad sku­bė­ti rei­kia ta­da, kai at­si­tin­ka ne­lai­mė, ky­la gais­ras, ava­ri­ja, kas nors su­žeis­tas, ta­čiau to­kiais at­ve­jais daž­niau­siai ne sku­ba­me, o tie­siog su­sto­ja­me.“

Sku­bė­ji­mas ali­na svei­ka­tą

Dau­ge­liui at­ro­do, kad nuo­la­ti­nis sku­bė­ji­mas ir stre­so sau kė­li­mas yra nor­ma, kad taip tu­ri bū­ti, ir to­liau sa­ve ve­ja, ta­čiau nuo­la­ti­nė sku­ba ke­lia įtam­pą, su ku­ria su­si­ję dau­ge­lis li­gų. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad vi­sos li­gos „nuo ner­vų“. Anot gy­dy­to­jo, gy­ve­ni­mas sku­bant – tai ne­ri­mas, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ne­no­ras su­sto­ti, rink­tis, bai­mė gi­lin­tis, bai­mė ne­bū­ti tuo, kas iš tie­sų esi, grei­ta me­di­ci­nos pa­gal­ba vais­tais ir mais­to pa­pil­dais.

Žmo­gų sku­bė­ti ver­čia dar vie­nas veiks­nys – vi­di­nis ne­ri­mas, ku­rį kar­tais sun­ku su­tram­dy­ti. Ne­ri­mas gims­ta dar vai­kys­tė­je, kai tė­vai ne­tu­ri pa­kan­ka­mai lai­ko vai­kams, juos nuo­la­tos ra­gi­na, sku­bi­na, ir jie, dar ne­su­vok­da­mi, ko­dėl rei­kia sku­bė­ti, „už­si­kre­čia“ ne­ri­mu. Nors nie­kas ir ne­be­ra­gi­na, užau­gu­sį žmo­gų jau yra už­val­dęs ne­ri­mas – jis le­kia, sku­ba, bė­ga ne­sup­ras­da­mas, ką ir ko­dėl no­ri pa­da­ry­ti, net ne­tu­rė­da­mas lai­ko apie tai pa­gal­vo­ti. Net per­var­gęs toks žmo­gus laks­to iš kam­po į kam­pą, ne­ga­li pro­duk­ty­viai dirb­ti, bet vis tiek ne­lei­džia sau pail­sė­ti.

Sku­bė­ji­mas pri­ski­ria­mas prie svar­bių kas­die­ny­bės stre­sų. Stre­są XX a. vi­du­ry­je „at­ra­do“ ka­na­die­tis moks­li­nin­kas Han­sas Si­lis. Moks­li­nin­kas api­bū­di­no jį kaip or­ga­niz­mo reak­ci­ją į jam ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. H. Si­lis pa­reiš­kė, kad stre­sas yra bū­ti­na gy­ve­ni­mo są­ly­ga, nes ne­sti­mu­liuo­ja­mas or­ga­niz­mas mirš­ta. Šių lai­kų moks­li­nin­kai tvir­ti­na, kad gy­do­muo­ju lai­ko­mas tik spor­ti­nis stre­sas.

Net ma­žiau­sią stre­są ly­di pa­daž­nė­jęs šir­dies pla­ki­mas, pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis, hor­mo­nų pa­ki­ti­mai, pa­daž­nė­jęs pul­sas, grei­tes­nis, pa­vir­šu­ti­niš­kes­nis kvė­pa­vi­mas, vir­pan­čios ran­kos, pra­kai­ta­vi­mas, įsi­tem­pi­mas, su­stin­gi­mas, ly­di­mas ne­stip­rių skaus­mų, ypač nu­ga­ros, kak­lo ir pe­čių, ne­ma­lo­nūs po­jū­čiai skran­dy­je ir žar­ny­ne, gal­vos skaus­mai. El­ge­sys ir veiks­mai tam­pa sku­būs, neap­gal­vo­ti, ne­pla­nin­gi, at­si­ran­da po­lin­kis į ra­di­ka­lu­mą, ag­re­sy­vu­mą, prie­var­tą ir t. t.

Mo­der­niai vi­suo­me­nei pra­var­tu sku­bė­ti ne­sku­bant

SXC.hu -Hans Widmer nuotr.


Anot gy­dy­to­jo, no­rė­da­mi iš­veng­ti sku­bė­ji­mo, vi­sų pir­ma tu­ri­me iš­mok­ti sa­ky­ti „ne“ ir daž­niau va­do­vau­tis fi­lo­so­fų mėgs­ta­mu po­sa­kiu „sku­bėk lė­tai“. Se­no­vės Ro­mo­je aukš­tuo­me­nės pri­vi­le­gi­ja bu­vo lė­tas gy­ve­ni­mo tem­pas. Sku­bė­ti tu­rė­jo tik ver­gai. Pa­sak kar­ve­džio Alek­sand­ro Su­vo­ro­vo, grei­tis rei­ka­lin­gas, bet sku­ba ža­lin­ga. De­ja, šios tie­sos ma­žai kas pai­so.

Liau­dies iš­min­tis apie sku­bė­ji­mą taip pat ne­ko­kios nuo­mo­nės. Tai pa­tvir­ti­na ne vie­na pa­tar­lė: sku­bėk lė­tai; sku­bė­ji­mas – klai­dų tė­vas; sku­bų dar­bą vel­nias ren­ka; ne­sku­bėk ir bū­si pir­mas, – juo­lab kad sku­bė­ji­mas ne­pa­ge­ri­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bės. Sku­biai at­lik­tus dar­bus ne­re­tai ten­ka at­lik­ti iš nau­jo.

Gy­dy­to­jo tei­gi­mu, ge­rai, kad žmo­nės jau ima su­vok­ti sa­vo sku­bė­ji­mą (neį­ma­no­ma funk­cio­nuo­ti kiek­vie­ną die­nos mi­nu­tę – sku­bė­ti gy­ven­ti, val­gy­ti, var­to­ti) ir su­si­mąs­to apie lė­tes­nį tem­pą. Pa­sau­ly­je ky­la ju­dė­ji­mas, pro­pa­guo­jan­tis lė­tą gy­ve­ni­mo tem­pą. Jo ša­li­nin­kai tei­gia: „Vėž­liai ju­da lė­tai, bet gy­ve­na il­gai.“ Ita­li­jo­je įkur­tas lė­to mais­to ju­dė­ji­mas – prie­šin­gy­bė grei­ta­jam. Įkur­ta ir or­ga­ni­za­ci­ja „Gy­ve­ni­mas be su­maiš­ties“, vie­ni­jan­ti per 60 000 pa­se­kė­jų. Jų sim­bo­liu ta­po srai­gė.

Dau­gu­ma įsi­ti­ki­nę, kad yra ste­buk­lin­gas re­cep­tas, ku­rį ga­li iš­ra­šy­ti psi­cho­te­ra­peu­tas. De­ja, ste­buk­lai iš dan­gaus ne­kren­ta, juos ku­ria­me pa­tys. Gy­dy­to­jas įsi­ti­ki­nęs, kad pir­miau­sia rei­kia su­si­ras­ti sa­vo in­di­vi­dua­lų gy­ve­ni­mo rit­mą, ku­ris teik­tų pa­si­ten­ki­ni­mą, o ne kan­čias. Žmo­gui bū­ti­na pail­sė­ti, ta­čiau poil­sis ir tu­ri bū­ti tik­ras, o ne imi­ta­ci­ja. Tai pa­de­da su­val­dy­ti vi­di­nį sku­bė­ji­mą, jį ra­cio­na­li­zuo­ti, su­si­tvar­ky­ti su sa­vo pa­rei­go­mis ir iš­lai­ky­ti nor­ma­lų dar­bin­gu­mą. Gy­dy­to­jas sa­ko pa­ste­bė­jęs, kad žmo­nės bi­jo poil­sio, kai nie­ko ne­vei­kia­ma. Pa­sy­vu­mą rei­kia rink­tis, kai pa­vargs­ta­ma nuo veik­los. Ge­riau­sia tie­siog gu­lė­ti, gu­lė­ti, gu­lė­ti... Toks iš­si­gu­lė­ji­mas pa­dės su­si­grą­žin­ti per ke­lis mė­ne­sius pra­ras­tas jė­gas.

„Sie­kiant svei­ka­tos, no­rint bū­ti pa­trauk­lia as­me­ny­be, lau­kiant sėk­mės, ge­riau­sia, kai pa­nau­do­ja­mos vi­sos fi­zi­nės ir psi­chi­nės ga­lios. Tai bū­ti­na da­ry­ti ne­sku­bant. Gal­vo­ki­te po­zi­ty­viai ir su kū­nu at­li­ki­te veiks­mus, ku­rie su­stip­ri­na dva­si­nę bū­se­ną“, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas ir pri­me­na, kad pa­bū­ti kar­tu su jums bran­giais žmo­nė­mis ne­sku­bant ypač svar­bu per šven­tes. Pa­bū­ti kar­tu – tai džiaug­tis vie­nas ki­tu ir ne­pa­mirš­ti pa­sa­ky­ti, kaip my­li­te vie­nas ki­tą.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČŪ­TĖ

SXC.hu - Odan Jaeger nuotr.

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Trinkelių klojimas Panevėžyje Plastikiniai langai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys