2018 04 26, Ketvirtadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

ziedu piegāde
Flower Delivery in Riga

 

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Kas tai – spontaniškas veiksmas ar apgalvotas planas?   print
2012-10-25
Esa­me lin­kę ma­ny­ti, kad jau­nys­tė – pa­ts lai­min­giau­sias ir ne­rū­pes­tin­giau­sias žmo­gaus gy­ve­ni­mo tarps­nis, to­dėl at­ro­do neį­ti­kė­ti­na, kad vai­kai ga­li bū­ti apim­ti ne­vil­ties ir taip ken­tė­ti, kad vie­toj gy­ve­ni­mo pa­si­rink­tų mir­tį. „Vai­kų ir jau­ni­mo sa­vi­žu­dy­bės Lie­tu­vo­je – rim­ta ir su­dė­tin­ga šio lai­ko­tar­pio svei­ka­tos pro­ble­ma“, – sa­ko psi­cho­lo­gė Eg­lė Ža­ro­nai­tie­nė.

Ko­dėl vai­kai žu­do­si?

Nė­ra tos vie­nin­te­lės pro­ble­mos, le­mian­čios sa­va­no­riš­ką mir­tį. Prie­žas­čių, anot psi­cho­lo­gės, ska­ti­nan­čių pa­kel­ti vai­ką ran­ką prieš sa­ve, yra la­bai daug. Pra­leis­tos pa­mo­kos, su­dė­tin­ga mei­lės is­to­ri­ja, ne­su­ta­ri­mai su na­miš­kiais, bend­ra­vi­mo su jais sto­ka, bend­raam­žių pa­ty­čios, ne­sėk­mės moks­le, ma­te­ria­li­nis ne­pri­tek­lius – pa­kan­ka­mai prie­žas­čių, kad paaug­lys pa­si­jus­tų ne­lai­min­gas. „Žmo­gus nu­si­žu­do, kai ap­link jį su­si­tel­kia be­ga­lė pro­ble­mų, ku­rių jis ne­be­pa­jė­gia pa­ts iš­narp­lio­ti. Sva­rus ri­zi­kos veiks­nys yra ir vai­ko am­žius, ypač paaug­lys­tė. Re­čiau­siai žu­do­si ma­ži vai­kai, daž­niau­siai – 16-20 me­tų jau­nuo­liai. Paaug­liai, ki­taip nei vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ver­ti­na gy­ve­ni­mą“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Mer­gai­tės, ku­rių veiks­mai bū­na de­monst­ra­ty­ves­ni, mė­gi­na žu­dy­tis ke­lis kar­tus daž­niau nei ber­niu­kai, ta­čiau ber­niu­kai 3-4 kar­tus daž­niau nu­si­žu­do, jų veiks­mai žu­dan­tis dras­tiš­kes­ni, to­dėl ir lem­tin­ges­ni. Ne­daug sa­vi­žu­džių sa­vo gy­vy­bės siū­lą nu­trau­kia ūmiai – iš­ki­lus konflik­tui, di­džiai su­si­jau­di­nę ir pan. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma sa­vi­žu­dy­bei ren­gia­si il­gai: svars­ty­da­mi ir lauk­da­mi ap­lin­ki­nių pa­gal­bos. Net treč­da­lis ban­džiu­sių­jų nu­si­žu­dy­ti, pa­ma­tę aud­rin­gą tė­vų reak­ci­ją, mė­gi­na tai pa­da­ry­ti dar kar­tą. „Paaug­liai no­ri, kad jų ar­ti­mie­ji at­kak­liai pa­si­steng­tų ir įti­kin­tų, jog jiems jie iš tie­sų rū­pi: „Gu­lė­siu kars­te ir ma­ty­siu, kas ateis ma­nęs ap­verk­ti.“ Sa­vi­žu­dy­bė ga­li bū­ti pa­si­ren­ka­ma ir kaip sa­vo­tiš­ka pro­tes­to for­ma, sie­kiant pri­vers­ti tė­vus pa­da­ry­ti ko­kių nors nuo­lai­dų, pa­vyz­džiui, ne­grįž­ti į na­mus nak­ti­mis. Tai as­me­ny­bės su­tri­ki­mai, ku­riuos bū­ti­na gy­dy­ti“, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais spe­cia­lis­tė.

Kam rei­ka­lin­gi vai­kų psi­cho­lo­gai?

Bū­tų idea­lu, jei­gu vai­kai ir paaug­liai, iš­ki­lus pro­ble­mai, pa­gal­bos pir­miau­sia kreip­tų­si į tė­vus, o šie, su­pras­da­mi, kad jų vai­kai svei­ki, tik šiuo me­tu tu­ri pro­ble­mų, nu­ves­tų juos pas spe­cia­lis­tą. De­ja, anot psi­cho­lo­gės, tė­vams nė­ra pa­pras­ta ryž­tis ieš­ko­ti spe­cia­lis­tų pa­gal­bos net ir tuo­met, kai pro­ble­miš­kas vai­ko el­ge­sys se­niai ro­do, kad kaž­kas ne taip. Vie­ni gal­vo­ja, kad lai­kui bė­gant pro­ble­ma iš­nyks sa­vai­me, ki­tiems sun­ku pri­pa­žin­ti, kad ne­bu­vo idea­lūs tė­vai, jei­gu jų vai­kams pri­rei­kė sve­ti­mų pa­gal­bos. Nei­gia­mai vei­kia ir ap­lin­ki­nių po­žiū­ris, ne­va štai ko­kia pra­sta jū­sų si­tua­ci­ja.

„Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad pas psi­cho­lo­gus lan­ko­si tik silp­ni žmo­nės, o stip­rie­ji su­si­tvar­ko pa­tys. Anaip­tol, psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos nė­ra žmo­gaus silp­nu­mas. Vai­kų pro­ble­mos, nors ir ki­to­kios, ta­čiau ne ką ma­žiau sva­res­nės nei suau­gu­sių­jų, to­dėl ne­ga­li­ma jų ig­no­ruo­ti ir lauk­ti, kol jos pa­čios iš­si­spręs. Del­si­mas ga­li daug kai­nuo­ti“, – per­spė­ja psi­cho­lo­gė.

Sus­ve­ti­mė­ję sa­vie­ji

Tar­pu­sa­vio san­ty­kiai – be­ne reikš­min­giau­sias šei­mos gy­ve­ni­mo veiks­nys, nuo ku­rio pri­klau­so šei­mos psi­cho­lo­gi­nė si­tua­ci­ja. Vai­kams ypač svar­bus tė­vų po­žiū­ris į juos, to­dėl psi­cho­lo­gi­nių san­ty­kių pa­ten­ki­ni­mas jiems da­ro itin di­de­lę įta­ką. Sun­ku pa­va­din­ti ap­leis­tu vai­ką, ku­ris au­ga su abiem tė­vais ir ne­pa­ti­ria ma­te­ria­li­nių sun­ku­mų. Įp­ras­tas reiš­ki­nys – ke­li li­tai už kar­tu ne­pra­leis­tą sa­vait­ga­lį, vi­sų pro­ble­mų ar įvy­kių grei­tas ap­ta­ri­mas te­le­fo­nu – to­kie šių die­nų tė­vų ir vai­kų bend­ra­vi­mo ypa­tu­mai.

Sve­ti­mė­jan­tys san­ty­kiai šei­mo­je, anot psi­cho­lo­gės, tam­pa glo­ba­lia pro­ble­ma, ku­riai di­dė­jant dau­gė­ja so­cia­liai ap­leis­tų vai­kų. „Vai­kai daž­nai skun­džia­si, kad jų tė­vai ro­do ma­žai dė­me­sio, ne­si­do­mi, o gal net ne­sup­ran­ta jų rū­pes­čių. Gė­di­ja­si iš­sa­ky­ti tė­vams juos var­gi­nan­čias pro­ble­mas, o šie dėl lai­ko sto­kos ne­be­tu­ri, ne­re­tai ir ne­be­mo­ka bend­rau­ti su sa­vo vai­kais, – sa­ko psi­cho­lo­gė. – At­ve­dę vai­ką, tė­vai gal­vo­ja, kad jis bus „pa­tai­sy­tas“, o jie gy­vens kaip gy­ve­nę nuo­ša­lė­je. De­ja, tė­vai pa­tys tu­ri įdė­ti di­de­les pa­stan­gas, kad pa­si­keis­tų vi­sa sis­te­ma, t. y. šei­ma, nes tik tuo­met bus iš­spręs­tos vai­ko pro­ble­mos.“

Ga­li slėp­tis li­ga

Psi­cho­lo­gė sa­ko, kad sa­vi­žu­dy­bė nė­ra vien tik pa­gal­bos šauks­mas dėl už­klu­pu­sių psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų, tar­kim, dėl pa­ty­čių ar ne­mo­kė­ji­mo įsi­tvir­tin­ti tarp bend­raam­žių. Ne­re­tai pa­si­tai­ko, kad žmo­gų sa­vi­žu­dy­bės link pa­stū­mė­ja psi­chi­kos su­tri­ki­mai, dep­re­si­ja.

„Vai­kas ma­to pro­ble­mą, bet ji to­kia di­de­lė, kad vie­nin­te­lis spren­di­mas ją įveik­ti – nu­si­žu­dy­ti: „Mir­ti­mi iš­sprę­siu vi­sas pro­ble­mas ir nie­kam dėl to gal­vos ne­skau­dės.“ Taip nu­tin­ka to­dėl, kad stre­so me­tu itin su­siau­rė­ja mąs­ty­mas, – sa­ko psi­cho­lo­gė. – Ne­ri­mą, pa­ni­kos bū­se­ną, irz­lu­mą iš­gy­ve­nan­čio paaug­lio ne­pa­vyks nu­ra­min­ti pa­ža­du, kad „vis­kas bus ge­rai“, tad ge­riau pra­dė­ti ne­ri­mau­ti, nei nu­mo­ti ran­ka. Be to, gal­būt jam rei­ka­lin­ga ne tik psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba, bet ir me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas, pa­dė­sian­tis už­kirs­ti ke­lią sa­vi­žu­dy­bei. Ap­si­lan­ky­ti pas psi­cho­lo­gą ver­ta ir to­dėl, kad šis, žiū­rė­da­mas iš ša­lies, pa­dė­tų jums pa­ma­ty­ti jū­sų pa­čių bė­das.Tė­vams daž­nai at­ro­do nor­ma­lu, kad ta­pęs paaug­liu vai­kas už­si­da­ro sa­vy­je, nes no­ri bū­ti suau­gęs, to­dėl pa­lie­ka jį ra­my­bė­je. Psi­cho­lo­gui pa­de­dant iš­siaiš­ki­na­ma, ko­dėl vie­ni­šas, pri­slėg­tas paaug­lys lin­kęs slėp­ti sa­vo kan­čią, ima veng­ti žmo­nių, ne­su­ge­ba pa­lai­ky­ti ar­ti­mų ry­šių su šei­mos na­riais ir drau­gais.“

Ke­ti­ni­mais rei­kė­tų pa­ti­kė­ti

Suk­re­čian­čios ne­pil­na­me­čių sa­vi­žu­dy­bės jų ar­ti­mie­siems vi­suo­met bū­na ne­ti­kė­tos, ta­čiau vė­liau paaiš­kė­ja, kad bu­vo po­žy­mių, pa­gal ku­riuos bu­vo ga­li­ma pa­žin­ti ar­tė­jan­čią ne­lai­mę. Ne­re­tai žmo­gus la­bai at­vi­rai „trans­liuo­ja“ apie ke­ti­ni­mą išei­ti iš gy­ve­ni­mo: pa­sa­ko, kad ne­be­no­ri gy­ven­ti, pa­ra­šo at­si­svei­ki­ni­mo laiš­ką. Nors tai nė­ra tie­sio­gi­nis pa­gal­bos pra­šy­mas, ta­čiau juo pa­sa­ko­ma apie tai, kas gal­vo­ja­ma. Apie ke­ti­ni­mus nu­si­žu­dy­ti įspė­ja ir vai­ko emo­ci­nė bū­se­na: ne­ri­mas, dirg­lu­mas, pyk­tis, ryš­kūs nuo­tai­kos svy­ra­vi­mai, iš­si­blaš­ky­mas, pa­sy­vu­mas, liū­de­sys. Daž­nai su­trin­ka mie­gas ir ape­ti­tas. Su­si­do­mė­ji­mas al­ko­ho­liu taip pat ga­li reikš­ti ne tik no­rą iš­mė­gin­ti suau­gu­sių­jų ma­lo­nu­mus. Tad jei nė­ra kas iš­klau­so, su­lai­ko nuo ne­tei­sin­go im­pul­so, pa­de­da ras­ti ki­tą išei­tį, sa­vi­žu­dy­bės grės­mė tik di­dė­ja.

„Svar­bu su­vok­ti, kad be­si­ruo­šian­tis nu­si­žu­dy­ti vai­kas la­bai ne­lai­min­gas, pa­si­me­tęs. Nes­mer­ki­te jo ir jo­kiu bū­du ne­nau­do­ki­te emo­ci­nio šan­ta­žo, siek­da­mi su­ža­din­ti kal­tės jaus­mą. At­vi­ras ir nuo­šir­dus po­kal­bis – pa­ti­ki­miau­sias nu­skaus­mi­na­ma­sis“, – pa­ta­ria psi­cho­lo­gė.

Ke­lia­mi per di­de­li rei­ka­la­vi­mai

Ku­ris tė­vas iš tie­sų ne­no­rė­tų, kad jo at­ža­la sėk­min­gai mo­ky­tų­si, vė­liau sėk­min­gai iš­lai­ky­tų eg­za­mi­nus, įsto­tų į aukš­tą­ją mo­kyk­lą, tu­rė­tų ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą? De­ja, vai­kai ne­re­tai neį­tel­pa į tė­vų nu­sta­ty­tus jų bū­si­mo gy­ve­ni­mo mo­de­lio rė­mus. Per­dė­ti rei­ka­la­vi­mai, anot psi­cho­lo­gės, vai­kams da­ro nei­gia­mą įta­ką – pri­myg­ti­nį tė­vų rei­ka­la­vi­mą bū­ti pir­mų­jų gre­to­se vai­kai ne­re­tai prii­ma kaip jaus­mą, nuo ku­rio pri­klau­so tė­vų mei­lė.

„Vai­kas per­gy­ve­na dėl kiek­vie­no kont­ro­li­nio dar­bo pa­žy­mio, siek­da­mas bet ko­kia kai­na pa­ten­kin­ti tė­vų lū­kes­čius. Nuo­lat ly­di­mas ne­ri­mo ata­kų, ne­be­su­ge­ba pa­si­ten­kin­ti pa­siek­to tiks­lo vai­siais. Siek­da­mas vis­ką pa­da­ry­ti to­bu­lai ir nuo­la­tos sau kar­to­da­mas, kad „yra tik­ras ne­vy­kė­lis“, vai­kas ri­zi­kuo­ja su­si­rgti dep­re­si­ja, – per­spė­ja psi­cho­lo­gė. – Žmo­gaus gy­ve­ni­mas tu­ri rie­dė­ti link to­bu­ly­bės sie­ki­mo, ne­bū­ti­na kon­cent­ruo­tis ties ga­lu­ti­niu, aukš­čiau­siu re­zul­ta­tu, lai­kan­tis vi­sų stan­dar­tų.“

Pa­ty­čios tam­pa el­ge­sio nor­ma

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja nuo­lat pri­me­na, kad Lie­tu­vos vai­kai pa­sau­ly­je pir­mau­ja smur­to, prie­var­tos, prie­ka­bia­vi­mo, pra­si­var­džia­vi­mo ir kt. at­ve­jais. Tad, anot psi­cho­lo­gės, ne­rei­kia ste­bė­tis, jog nuo­lat pa­tir­da­mi ag­re­sy­vias psi­chi­nes ir fi­zi­nes bend­raam­žių ata­kas bei ne­su­lauk­da­mi suau­gu­sių­jų pa­gal­bos paaug­liai su­si­mąs­to apie sa­vi­žu­dy­bę. „Pa­ty­čias pa­ti­ria apie 60-70 pro­c. moks­lei­vių. Be­veik tiek pat vai­kų pri­pa­žįs­ta, kad ir pa­tys yra pa­si­ty­čio­ję iš sa­vo bend­raam­žių. Pa­ty­čios tam­pa priim­ti­na vai­kų el­ge­sio nor­ma. Šve­di­jo­je pa­ty­čias pa­ti­ria tik apie 15 pro­c.vai­kų. Ame­ri­ko­je tiems vai­kų tė­vams, ku­rie ty­čio­jo­si iš silp­nes­nių, ski­ria­mos pi­ni­gi­nės nuo­bau­dos“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Nors šių die­nų mo­kyk­lo­se mik­rok­li­ma­tas nė­ra itin ge­ras, pa­sak psi­cho­lo­gės, pa­gir­ti­na, kad jo­se vis daž­niau kal­ba­ma apie pa­ty­čias – ne tik tuo­met, kai įvyks­ta su pa­ty­čio­mis su­si­ju­sios tra­ge­di­jos, bet nuo­lat vyk­do­mos pre­ven­ci­jos pro­gra­mos, ku­rių es­mė – iš­mo­ky­ti vai­kus at­pa­žin­ti, pa­ste­bė­ti pa­ty­čias ir tin­ka­mai į jas rea­guo­ti.

„Vai­kai tu­ri iš­mok­ti reikš­ti sa­vo jaus­mus, nes ne­mo­kė­da­mi jų iš­reikš­ti ne­su­ge­ba su­si­do­ro­ti su juos už­plū­du­sio­mis emo­ci­jo­mis. Tu­rė­da­mi įgū­džių, vai­kai, su­si­dū­rę su jiems sun­kio­mis si­tua­ci­jo­mis, užuo­t smur­ta­vę, pa­gal­vos apie ga­li­mas pa­sek­mes ir ki­tus el­ge­sio bū­dus“, – įsi­ti­ki­nu­si psi­cho­lo­gė.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

http://savaitrastis.siauliaiplius.lt

SXC.hu - Bob Knight nuotr.

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Trinkelių klojimas Panevėžyje Plastikiniai langai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys