2018 06 24, Sekmadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

       DIETOSCENTRAS.LT

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

ziedu piegāde
Flower Delivery in Riga

 

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Pries­ko­niai – ne tik sko­niui, bet ir svei­ka­tai   print
2012-05-29
Pries­ko­nių is­to­ri­ja yra be­veik to­kia pat se­na kaip ir ho­mo sa­piens eg­zis­ten­ci­ja že­mė­je. Jau ak­mens am­žiu­je po me­džiok­lės žmo­gus mė­są pa­gar­din­da­vo įvai­rio­mis žo­le­lė­mis ir šak­ne­lė­mis. Se­no­vė­je stip­rų aro­ma­tą sklei­džian­čius prie­sko­nius, ku­rie bu­vo la­bai bran­gūs, to­dėl priei­na­mi tik aukš­tuo­me­nei, da­mos nau­do­da­vo vie­toj kve­pa­lų.

„Pries­ko­niai su­tei­kia pa­tie­ka­lui pi­kan­tiš­ku­mo, iš­skir­ti­nu­mo, svar­biau­sia – pa­ge­ri­na nuo­tai­ką ir gy­do li­gas“, – sa­ko svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ja, ti­tu­luo­ta šei­mi­nin­kė Bi­ru­tė Kaz­laus­kie­nė.

Pa­ti­ki­miau­si – pa­čių už­siau­gin­ti

Ka­dai­se dėl prie­sko­nių vi­ru­sios ko­vos ir tūks­tan­čiai my­lių nu­plauk­ta lai­vu bu­vo ne vel­tui – moks­li­nin­kai tei­gia, kad jie ver­tin­gi ne tik dėl sko­nio, bet ir gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Po iš­sa­mių ty­ri­mų iš­rink­tas nau­din­giau­sių svei­ka­tai prie­sko­nių pen­ke­tas: ci­ber­žo­lė, rau­do­nė­lis, ci­na­mo­nas, čiob­re­liai, kmy­nai. „Daž­niau­siai val­giams pa­gar­din­ti šiuos prie­sko­ni­nius au­ga­lus per­ka­me pre­ky­bos cent­ruo­se, ta­čiau kur kas ma­lo­niau, svar­biau­sia – svei­kiau, už­siau­gin­ti juos pa­tiems. Mū­sų kli­ma­to są­ly­go­mis ga­li­ma už­siau­gin­ti dau­gy­bę prie­sko­nių. Jie vi­sa­da bus švie­ži, be prie­dų ir pui­kiai pa­keis at­vež­ti­nius. Tik rei­kė­tų juos au­gin­ti to­liau nuo ke­lių ir na­mi­niams gy­vū­nams ne­priei­na­mo­je vie­to­je, – pa­ta­ria po­nia Bi­ru­tė. – Dar­žuo­se užau­gin­ti prie­sko­ni­niai au­ga­lai tu­ri daug kal­cio, fos­fo­ro, ge­le­žies, mag­nio, juo­se gau­su or­ga­ni­nių rūgš­čių bei aro­ma­ti­nių me­džia­gų.“

Pries­ko­ni­niai au­ga­lai ge­rai ve­ši in­duo­se, juos ga­li­ma au­gin­ti vir­tu­vė­je ant pa­lan­gės iš­ti­sus me­tus. Jei­gu iki šiol jū­sų vir­tu­vės ne­puo­šė vis­ža­liai au­ga­lai, da­bar tin­ka­mas me­tas pa­si­rū­pin­ti nuo­sa­vu „dar­že­liu“. Vie­tą prie­sko­niams rei­kė­tų pa­rink­ti ant sau­lė­tos pie­ti­nės ar va­ka­ri­nės pa­lan­gės, tuo­met au­ga­lai akį džiu­gins sa­vo veš­lu­mu. Svar­bu ne tik švie­sa, bet ir gry­nas oras, to­dėl rei­kė­tų daž­niau at­ver­ti lan­gą, ta­čiau sau­go­ti nuo skers­vė­jo ar žvar­baus oro gū­sių.

Pries­ko­ni­nių au­ga­lų ne­rei­kia daž­nai lais­ty­ti – au­ga­lams ken­kia ir saus­ra, ir sto­vin­tis van­duo, tad pa­lie­ti kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­niu pa­kan­ka kar­tą per sa­vai­tę. Jei prie­sko­niai au­ga ar­ti ra­dia­to­riaus ar pa­tal­po­se per­ne­lyg sau­sa, au­ga­lus api­purkš­ki­te šva­riu vė­siu van­de­niu. Tręš­ti prie­sko­ni­nes žo­le­les žo­lių nuo­vi­ru ar pra­skies­tu pie­nu rei­kia re­tai ir at­sar­giai.

Dau­giau­sia mais­tui gar­din­ti nau­do­ja­mi žo­lių žie­dai, stie­bai ir la­pai. Ruo­šiant at­sar­gas, au­ga­lai su­ri­ša­mi ry­šu­lė­liais, džio­vi­na­mi ge­rai vė­di­na­mo­je, ma­žai ap­švies­to­je pa­tal­po­je. Iš­džiu­vę lai­ko­mi švie­sai ne­pra­lai­džiuo­se pa­ke­liuo­se ar­ba in­de­liuo­se.

Au­ga tar­si „pa­tys sa­ve pa­sė­ję“

Kmy­nai – vie­ni po­pu­lia­riau­sių pa­sau­lio prie­sko­nių. Vie­nas įžy­miau­sių val­do­vų Eu­ro­po­je, Fran­kų vals­ty­bės ka­ra­lius Ka­ro­lis Di­dy­sis jau 812 me­tais sa­vo ka­pi­tu­lia­ri­jo­se įsa­kė au­gin­ti kmy­nus vi­suo­se li­go­ni­nių, vie­nuo­ly­nų ir ka­ra­liš­kų­jų so­dy­bų lau­kuo­se bei pa­ke­lė­se. Ir da­bar jie gau­siai nau­do­ja­mi me­di­ci­no­je. Šis au­ga­las yra vie­na efek­ty­viau­sių prie­mo­nių gy­dant pil­vo pū­ti­mą ir ki­tus žar­ny­no su­dir­gi­ni­mus. Kmy­nų sėk­lo­se esan­tys ete­ri­niai alie­jai tu­ri veik­lių­jų me­džia­gų, ku­rios slo­pi­na įtemp­tų rau­me­nų spaz­mus. Jo­se gau­su or­ga­ni­nių rūgš­čių, fla­vo­noi­dų, rau­gi­nių ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų bei ka­lio drus­kų.

Mi­nė­tų­jų me­džia­gų dė­ka kmy­nų vai­siai ža­di­na ape­ti­tą, ge­ri­na virš­ki­na­mo­jo trak­to or­ga­nų veik­lą, stip­ri­na žar­ny­no pe­ris­tal­ti­ką, slo­pi­na ja­me vyks­tan­čius rū­gi­mo ir pu­vi­mo pro­ce­sus, ma­ži­na pil­vo pū­ti­mą, du­jų kau­pi­mą­si žar­ny­ne. Veik­lio­sios me­džia­gos at­pa­lai­duo­ja žar­ny­no, tul­žies la­ta­kų ir šla­pi­mo ta­kų spaz­mus. Kmy­nų sėk­lų kram­ty­mas, kol jos vi­siš­kai iš­tirps bur­no­je, vei­kia kaip or­ga­niz­mo sti­mu­lia­to­rius, ma­ži­na skran­džio „blo­gu­mus“. Mai­ti­nan­čioms ma­moms re­ko­men­duo­ja­ma ger­ti kmy­nų sėk­lų už­pi­lą kaip pie­no liau­kų veik­lą ska­ti­nan­čią prie­mo­nę.

Pap­ras­tai kmy­nų sėk­los ren­ka­mos lie­pos mė­ne­sį, kai dar bū­na ne vi­sai su­bren­du­sios. Po­nia Bi­ru­tė sa­ko, kad kmy­nus ge­riau rink­ti drėg­nu oru ar­ba kai iškritusi ra­sa, o lai­ky­ti juos ge­riau ten, kur sau­sa.

Gy­do­mų­jų sa­vy­bių tu­ri ne tik kmy­nų sėk­los, bet ir pa­ti žo­lė. Jos nuo­vi­ras tin­ka esant kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mui, nau­do­ja­mas kaip šla­pi­mą va­ran­ti ar virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­ti prie­mo­nė.

Lie­tu­viš­ko­je vir­tu­vė­je šis prie­sko­nis ka­ra­liau­ja ma­ri­na­tuo­se, ly­dy­ta­me ir varš­kės sū­riuo­se, duo­no­je, sau­sai­niuo­se, gi­ro­je ir net ar­ba­tos puo­de­ly­je. Kmy­nai tin­ka prie mė­sos, paukš­tie­nos, varš­kės, žu­vies, sriu­boms bei sa­lo­toms ga­min­ti. Jau­na kmy­no žo­lė, tiks­liau, jos la­pai, tin­ka sa­lo­toms, o kram­to­mi jau­ni stie­bai, iš­čiul­piant sy­vus, pri­me­na mor­kas.

Aro­ma­tin­gas, šil­tas ir šiek tiek kar­tus

Pap­ras­tą­jį rau­do­nė­lį kaip vais­tą ir kaip mais­tą ži­no­jo jau se­no­vės ro­mė­nai ir grai­kai. Juo gar­di­no mais­tą, nau­do­jo kaip prie­mo­nę vo­nios aro­ma­tui pa­ge­rin­ti. Jis bu­vo ski­ria­mas įvai­riems mik­ro­bams nai­kin­ti. Vi­du­ram­žiais ma­ny­ta, kad šis au­ga­las va­lo krau­ją ir sau­go nuo ke­rų, to­dėl rau­do­nė­liu bu­vo gy­do­mi nuo­din­gų vabz­džių ir gy­va­čių įgė­li­mai, is­te­ri­ja, ma­ži­na­mas sek­sua­li­nis verž­lu­mas. Švie­žius rau­do­nė­lio la­pus žmo­nės se­niau kram­ty­da­vo, kai skau­dė­da­vo dan­tis. Dar ir da­bar dau­ge­ly­je ša­lių rau­do­nė­lis yra tra­di­ci­nis vais­tas nuo dan­tų skaus­mo.

Bū­tent be šio prie­sko­nio ita­lai neį­si­vaiz­duo­ja pi­cos. Ma­no­ma, kad kvap­niau­sias rau­do­nė­lis au­ga sau­lė­to­je Ita­li­jo­je ant kal­kin­gų uo­lų. Ge­ros ko­ky­bės rau­do­nė­lis toks stip­rus, kad nuo jo nu­tirps­ta lie­žu­vis. Jo aro­ma­to in­ten­sy­vu­mas kin­ta kei­čian­tis kli­ma­tui. Gam­to­je jis ap­tin­ka­mas ne tik Ita­li­jo­je, bet ir Mek­si­ko­je. Au­gi­na­mas Pran­cū­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je, po­pu­lia­rus ir Lie­tu­vo­je, juo­lab kad jį ga­li­ma pa­dau­gin­ti se­nes­nio ke­ro da­li­mis. Pap­ras­ta­sis rau­do­nė­lis mėgs­ta sau­lė­tą vie­tą ir tru­pu­tį kal­kin­gą dir­vą. Jo be­veik ne­puo­la li­gos ir ken­kė­jai, pa­kan­ka ne­daug van­dens. „Rau­do­nė­liu pa­puo­ši­te gė­ly­ną ar bal­ko­ną, pa­so­di­nę į pla­tų in­dą, nes jis pla­čiai ke­ro­ja“, – pa­ta­ria svei­kuo­lė.

Rau­do­nė­lio žo­lė­je yra ete­ri­nio alie­jaus, ku­rio 44 pro­c. su­da­ro fe­no­liai, ti­mo­lis ir kar­vak­ro­lis. Be ete­ri­nio alie­jaus, ja­me yra rau­gi­nių, kar­čių­jų me­džia­gų, vi­ta­mi­no C. Rau­do­nė­lis ge­ri­na ape­ti­tą, virš­ki­ni­mą, pa­leng­vi­na ko­su­lį, ska­ti­na pra­kai­to iš­si­sky­ri­mą. Jis var­to­ja­mas ser­gant reu­ma­tu, mal­ši­na gal­vos skaus­mą, spaz­mus, py­ki­ni­mą, va­ro šla­pi­mą, stip­ri­na ir pa­grei­ti­na menst­rua­ci­jas. Tu­ri an­ti­sep­ti­nių, ra­mi­na­mų­jų sa­vy­bių, slo­pi­na už­de­gi­mus, skaus­mą, nai­ki­na gry­be­lį. Rau­do­nė­lio nuo­vi­ras ge­ri­na žar­ny­no pe­ris­tal­ti­ką, to­dėl ypač veiks­min­gas vi­du­riams už­kie­tė­jus. Tin­ka gerk­lei ska­lau­ti ser­gant an­gi­na. Nau­do­ja­mas sau­siems ir drėg­niems komp­re­sams gy­dant są­na­rių li­gas.

Jau­nų rau­do­nė­lio la­pe­lių de­da­ma į sa­lo­tas, po­mi­do­rų pa­da­žą, dar­žo­vių sriu­bas. Juo aro­ma­ti­zuo­ja­ma kep­ta ar troš­kin­ta kiau­lie­na, jau­tie­na, far­šas, lau­ki­nių paukš­čių mė­sa. Ki­to­se ša­ly­se šio prie­sko­nio de­da­ma į gry­bų, kiau­ši­nių, kra­bų pa­tie­ka­lus, ma­ri­nuo­ja­mus ar sū­do­mus agur­kus, gry­bus. Ete­ri­nis alie­jus nau­do­ja­mas ga­mi­nant li­ke­rį, alų, vais­van­de­niuo­se, par­fu­me­ri­jos, kos­me­ti­kos pra­mo­nė­je.

Au­ga­las ren­ka­mas lie­pą-rugp­jū­tį, kai gau­siai žy­di. Ski­na­ma rau­do­nė­lių žo­lė – žy­din­čių au­ga­lų vir­šū­nės. La­pe­liai tin­ka mais­tui vi­są lai­ką, bet jų kva­pas ge­riau­sias au­ga­lui žy­dint. Nus­kin­tus rau­do­nė­lius rei­kia džio­vin­ti lau­ke, pa­vė­sy­je.
Nai­ki­na vė­ži­nes ląs­te­les

Ci­ber­žo­lės tė­vy­nė – Piet­ry­čių In­di­ja, kur šis prie­sko­ni­nis au­ga­las yra vie­na iš su­de­da­mų­jų kla­si­ki­nio in­diš­ko prie­sko­nių mi­ši­nio „cur­ry“ da­lių ir daž­nai su­da­ro apie 25-50 pro­c. jo ma­sės. Mais­tui var­to­ja­mos ci­ber­žo­lės šak­nys, ku­rios nu­va­lo­mos, nu­pli­ko­mos ver­dan­čiu van­de­niu, iš­džio­vi­na­mos sau­lė­je ir su­ma­la­mos. Gau­na­mas kla­si­ki­nis gel­to­nos spal­vos prie­sko­nis, be ku­rio neį­si­vaiz­duo­ja­ma dau­ge­lio Ry­tų ša­lių vir­tu­vė. Ci­ber­žo­lė lai­ko­ma san­da­ria­me in­de, ki­taip grei­tai pra­ran­da aro­ma­tą.

Va­ka­ruo­se ci­ber­žo­lę nau­do­ja pa­ruoš­tų gars­ty­čių pa­da­žui, svies­tui, mar­ga­ri­nui, sū­riui, sal­diems gė­ri­mams, sal­du­my­nams da­žy­ti. Uz­be­ki­jo­je šiuo prie­sko­niu gar­di­na­ma vir­ta avie­na, avie­nos sriu­ba, ry­žių ko­šė, plo­vas, Ta­dži­ki­jo­je da­žo­mi sal­dūs gė­ri­mai. Ci­ber­žo­lė pui­kiai tin­ka troš­ki­niams ir lę­šių pa­tie­ka­lams. Dėl sa­vo ryš­kiai gel­to­nos spal­vos ji daž­nai de­da­ma į ma­ka­ro­nų, dar­žo­vių pa­tie­ka­lus ir pa­da­žus. Pui­kiai tin­ka sa­lo­toms pa­gar­din­ti, ja pa­ska­ni­na­ma mė­sa, trin­tos sriu­bos. Šis prie­sko­nis su­stip­ri­na ir pa­ge­ri­na viš­tie­nos sul­ti­nio sko­nį. Ci­ber­žo­le pa­tie­ka­lai ska­ni­na­mi tik pra­dė­jus ruoš­ti, su­bė­rus prie­sko­nį kar­tu su pro­duk­tais. Ji lė­ti­na pro­duk­tų ge­di­mo pro­ce­sus, to­dėl vei­kia kaip na­tū­ra­lus kon­ser­van­tas. Gra­ži pa­tie­ka­lų spal­va ge­ri­na ape­ti­tą, ska­ti­na virš­ki­ni­mą, skran­džio sul­čių iš­si­sky­ri­mą.

Lie­tu­vo­je ci­ber­žo­lę ga­li­ma au­gin­ti va­zo­nuo­se kaip kam­ba­ri­nį ar žie­mos so­dų au­ga­lą. Va­sa­rą ga­li­ma iš­neš­ti į lau­ką.

Ci­ber­žo­lė – ne tik prie­sko­nis, bet ir gy­do­ma­sis au­ga­las. Jo­je yra kal­cio, ge­le­žies, fos­fo­ro ir jo­do, vi­ta­mi­nų C, B1, B2, B3. Bri­tų moks­li­nin­kai tei­gia, kad šio au­ga­lo šak­nies ekst­rak­tas ga­li nai­kin­ti vė­žio ląs­te­les. Įro­dy­ta, kad ci­ber­žo­lė yra ne­pa­mai­no­ma ko­vo­jant su cis­ti­ne fib­ro­ze, t. y. dau­ge­lio or­ga­nų sis­te­mų pa­žei­di­mu, art­ri­tu ir net Alz­hei­me­rio li­ga. Ci­ber­žo­lė sti­mu­liuo­ja imu­ni­nę sis­te­mą ir yra pui­kus au­ga­li­nis an­ti­bio­ti­kas, pa­de­dan­tis ap­si­gin­ti nuo gast­ri­to ir skran­džio opos. Ji ska­ti­na tul­žies iš­si­sky­ri­mą, ma­ži­na jos klam­pu­mą ir sau­go nuo ak­me­nų su­si­da­ry­mo, va­lo iš or­ga­niz­mo tok­si­nus.

Ne tik ban­de­lėms gar­din­ti

„Ci­na­mo­nas“, iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos, reiš­kia „ne­prie­kaiš­tin­gas prie­sko­nis“. Tai džio­vin­ta am­ži­nai ža­liuo­jan­čių lau­ri­nių šei­mos me­džių ma­lo­niai kve­pian­ti žie­ve­lė. Šis prie­sko­nis ki­lęs iš Azi­jos, mais­tui var­to­ja­mas jau pen­kis tūks­tant­me­čius. Ka­dai­se ci­na­mo­ną svė­rė ju­ve­ly­ri­nė­mis svars­tyk­lė­mis kaip auk­są.

Ma­lo­niai kvap­naus, šiek tiek ait­ro­ko sko­nio ci­na­mo­nas Ry­tų ša­ly­se nau­do­ja­mas la­bai įvai­riai. Juo gar­di­na­mi gry­bų, mė­sos, žu­vų pa­tie­ka­lai, var­to­ja­mas ma­ri­nuo­jant dar­žo­ves. Ci­na­mo­nu pa­ska­ni­na­mi įvai­rūs gė­ri­mai: vy­nas, ar­ba­ta, ka­va, pun­šas, kok­tei­liai. Va­ka­rų ša­ly­se šio prie­sko­nio var­to­ji­mo sri­tis kur kas siau­res­nė – jis dau­giau­sia var­to­ja­mas sal­diems pa­tie­ka­lams – įvai­riems ke­pi­niams, varš­kei, pu­din­gui – pa­gar­din­ti. Nors dau­ge­ly­je ša­lių pir­me­ny­bė tei­kia­ma ci­na­mo­no mil­te­liams, In­di­jo­je ci­na­mo­nas var­to­ja­mas ne­mal­tas: žie­vės ga­ba­lė­liai ke­pi­na­mi karš­ta­me alie­ju­je, kol iš­si­vy­nio­ja, tuo­met su­mai­šo­mi su ki­tais mais­to pro­duk­tais.

Pir­mo­sios ži­nios apie ci­na­mo­no gy­do­mą­ją ga­lią ap­tik­tos ki­nų im­pe­ra­to­rių (III a. pr. Kr.) kny­go­se apie au­ga­lus. Jis bu­vo siū­lo­mas var­to­ti gim­dy­mo skaus­mams ma­žin­ti, gim­dos krau­ja­vi­mui stab­dy­ti, šir­džiai bei ly­ti­nei po­ten­ci­jai stip­rin­ti. Kar­tu su ki­tais kva­piai­siais au­ga­lais bu­vo nau­do­ja­mas bal­za­muo­jant mi­ru­siuo­sius. Ki­nų ir ja­po­nų me­di­ci­no­je ci­na­mo­no nuo­vi­ras nau­do­tas krau­jo kre­šė­ji­mui stab­dy­ti, nes tu­ri to­ni­zuo­jan­čių, ape­ti­tą ža­di­nan­čių, virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­čių ir šla­pi­mo iš­si­sky­ri­mą ska­ti­nan­čių sa­vy­bių. Vė­liau bu­vo pa­ste­bė­ta, kad prie­sko­nis ma­ži­na du­jų kau­pi­mą­si, skran­džio ir žar­ny­no skaus­mus, stab­do vi­di­nį krau­ja­vi­mą, nai­ki­na bak­te­ri­jas ir mik­ro­bus. Pa­de­da ir nuo vi­du­ria­vi­mo, ypač kai yra pa­di­dė­jęs skran­džio sul­čių rūgš­tin­gu­mas.

Ci­na­mo­nas Lie­tu­vo­je au­gi­na­mas tik kam­ba­riuo­se, žie­mos so­duo­se ar oran­že­ri­jo­se. Au­ga­las la­bai pa­na­šus į lau­ra­me­dį, to­dėl ir au­gi­na­mas pa­na­šiai. Mėgs­ta švie­sias erd­vias pa­tal­pas. Va­sa­rą ga­li­ma iš­neš­ti į so­dą, bal­ko­ną ir pa­sta­ty­ti ap­sau­go­to­je nuo vė­jų vie­to­je. Lais­to­mas gau­siai, va­sa­rą trę­šia­mas du kar­tus per mė­ne­sį mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis. Prieš šal­nas bū­ti­na įneš­ti į pa­tal­pą, o per žie­mą lai­ky­ti vė­sio­je pa­tal­po­je. Ge­nint ga­li­ma užau­gin­ti la­bai gra­žios for­mos me­de­lį.

Ci­na­mo­nas ne tik ge­ri­na nuo­tai­ką, bet ir gelbs­ti nuo py­ki­ni­mo, vi­du­rių pū­ti­mo, žar­ny­no in­fek­ci­jų, per­ša­li­mo, gerk­lės už­de­gi­mo. Jis ma­ži­na krau­jos­pū­dį, cuk­raus kie­kį krau­jy­je.

Mig­re­nos skaus­mams mal­šin­ti paim­ki­te šaukš­te­lį cuk­raus ir tru­pu­tį ci­na­mo­no, iš­mai­šy­ki­te šil­ta­me van­de­ny­je ir iš­ger­ki­te. Jei per­ša­lo­te ir kan­ki­na ko­su­lys, pa­si­ga­min­ki­te ska­nų svei­ką gė­ri­mą: 0,5 ar 1 šaukš­te­lį ci­na­mo­no už­pil­ki­te stik­li­ne karš­to van­dens ir po ke­lių mi­nu­čių įdė­ki­te šaukš­te­lį me­daus. Vis­ką ge­rai iš­mai­šy­ki­te.

Ma­giš­ka čiob­re­lių ga­lia

Pa­sau­ly­je yra apie 350 čiob­re­lių rū­šių. Ma­lo­niai kve­pian­tys vis­ža­liai au­ga­lai ypač pa­pli­tę Skan­di­na­vi­jo­je, Va­ka­rų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je, Va­ka­rų ir Ry­tų Si­bi­re.

Sa­vai­me au­gan­tys čiob­re­liai ap­tin­ka­mi švie­sio­se, sau­so­se, ak­me­nuo­to­se vie­to­se, mėgs­ta kal­kin­gą že­mę. Pa­na­šias są­ly­gas, anot po­nios Bi­ru­tės, rei­kė­tų su­da­ry­ti jiems ir dar­že. Vie­ta, kur au­gi­na­mi čiob­re­liai, tu­ri bū­ti ne­daug lais­to­ma, tru­pu­tį pa­kal­kin­ta ir la­bai sau­lė­ta. Čiob­re­lių žo­lė prie­sko­niams ren­ka­ma vė­lai ry­tą, kai ra­sa jau nu­kri­tu­si ir sau­lė dar ne per karš­ta. Su­rink­ti su­ri­ša­mi į šluo­te­les ir džio­vi­na­mi na­tū­ra­liai šil­to­je, tam­sio­je ir vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je. Ren­ka­mi žy­din­tys minkš­ti ūg­liai. Tin­ka­mai su­džio­vin­ti ir lai­ko­mi čiob­re­liai sa­vo sa­vy­bių ne­pra­ran­da apie po­rą me­tų. Jie yra kvap­nūs ir tu­ri ašt­rų sko­nį.

Se­no­vės grai­kų ver­tin­tas čiob­re­lių me­dus, ro­mė­nai juos nau­do­jo ku­li­na­ri­jo­je, ga­mi­ndami li­ke­rį, pa­ska­ni­ndami sū­rius. Švei­ca­ri­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je jais ska­ni­na­mi sū­riai, Is­lan­di­jo­je – rau­gin­tas pie­nas, Ai­ri­jo­je – pa­su­kos. Švie­žiai nu­skin­ti čiob­re­lių žie­dai de­da­mi į sa­lo­tas.

Daž­nas lie­tu­vis mėgs­ta kvap­nią čiob­re­lių ar­ba­tą, ku­ria gi­na­si nuo kvė­pa­vi­mo ta­kų ka­ta­ro, ypač ko­su­lio, bron­chi­nės ast­mos, gal­vos bei pil­vo skaus­mų. Minkš­ti stie­bai ir la­pai nau­do­ja­mi gerk­lei ska­lau­ti. Čiob­re­lis pui­kiai at­pa­lai­duo­ja spaz­mus, ska­ti­na šla­pi­mo iš­si­sky­ri­mą, tin­ka skran­džio li­goms gy­dy­ti, ypač su­ma­žė­jus skran­džio sul­čių sek­re­ci­jai. Čiob­re­lio žo­lė ma­ži­na ra­di­ku­li­to, neu­ral­gi­jos ir są­na­rių skaus­mus, to­dėl tin­ka aro­ma­ti­nėms vo­nioms ir komp­re­sams. Komp­re­sui čiob­re­lio ža­lia­va už­pli­ko­ma van­de­niu, su­vy­nio­ja­ma į dro­bi­nę me­džia­gą ir de­da­ma ant skau­da­mos vie­tos.

„Ne­pa­tin­gė­ki­me pa­si­nau­do­ti va­sa­ros ne­mo­ka­mai da­li­ja­mo­mis do­va­no­mis, ku­rios pa­de­da puo­se­lė­ti mū­sų svei­ka­tą“, – ra­gi­na šei­mi­nin­kė.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

"Šiauliai plius"

http://savaitrastis.siauliaiplius.lt

 SXC.hu - Zsuzsanna Kilian nuotr.

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Trinkelių klojimas Panevėžyje Plastikiniai langai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys