2018 10 15, Pirmadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

       DIETOSCENTRAS.LT

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

ziedu piegāde
Flower Delivery in Riga

 

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Gydomoji galia – augalų šaknyse   print
2013-09-13
Žmo­gaus eg­zis­ta­vi­mas su­si­jęs su au­ga­lais, ku­rie, net ir nu­me­tę sa­vo la­pus, ne­pra­ran­da gy­do­mų­jų ga­lių, tik sau­go­da­mie­si nuo oro at­mai­nų pa­sle­pia jas gi­liau – šak­ny­se. Ko­kios au­ga­lų šak­nys ga­li pra­vers­ti ne­ga­luo­jant, kal­ba­mės su Šiau­lių mies­to šir­di­nin­kų klu­bo žo­li­nin­ke Van­da Lu­ko­šai­tie­ne.

Šil­ta ar­ba­ta net per karš­čius

Anot žo­li­nin­kės, daug svei­kiau gurkš­no­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tą, nei iš­ti­są die­ną dar­be per­trau­kė­lių aki­mir­ko­mis alin­ti or­ga­niz­mą ka­va. „Karš­to­mis va­sa­ros die­no­mis troš­ku­lį ge­riau­siai mal­ši­na šil­ta ar­ba­ta. Ne vel­tui pie­tų ša­ly­se per karš­ty­me­tį žmo­nės gai­vi­na­si šil­tos ar­ba­tos puo­de­liu, – ti­ki­na ji. – Be to, nu­šau­si­te du zui­kius – at­si­gai­vin­si­te ir pa­šli­ju­sią svei­ka­tą pa­tai­sy­si­te“.

Po­nia Van­da sa­ko, kad vais­ta­žo­les tu­rė­tų rink­ti tik tie, ku­rie jas la­bai ge­rai pa­žįs­ta. Vais­ti­nei ža­lia­vai ne­tin­ka kenks­min­go­mis me­džia­go­mis už­terš­ti au­ga­lai, au­gan­tys ša­lia ke­lių, tvar­tų, mies­te, są­var­ty­nuo­se, nes tuo­met net „pli­ka aki­mi“ ga­li­ma ma­ty­ti, jog au­ga­lai yra ap­džiū­vę, dė­mė­ti, pa­žeis­ti li­gų ar ken­kė­jų.

Tam, kad ne­su­men­kin­tu­me vais­ta­žo­lių gy­do­mų­jų ga­lių, bū­ti­na ži­no­ti bend­rą­sias tai­syk­les, t. y. ka­da ko­kias vais­ta­žo­les ge­riau­sia rink­ti.

„Sul­tin­gus ir sau­sus ne­nu­by­ran­čius vai­sius, žie­dus, la­pus, žo­les re­ko­men­duo­ja­ma rink­ti pie­tų ar po­pie­čio va­lan­do­mis, esant sau­sam ir gied­ram orui, nes ta­da au­ga­lai grei­čiau iš­džiū­va. Žie­vę taip pat pa­tar­ti­na rink­ti sau­są, nes drėg­nos vie­tos pa­tam­sė­ja. Pap­ras­čiau su au­ga­lų šak­ni­mis ir šak­nias­tie­biais, nes juos ga­li­ma rink­ti bet ka­da bet ku­rio­mis oro są­ly­go­mis, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si žo­li­nin­kė. – Šak­nis ar šak­nias­tie­bius ren­ka­me tik dvi­me­čių ar dau­gia­me­čių au­ga­lų. Uo­gas rei­kia rink­ti vos pra­dė­ju­sias sirp­ti, pri­si­rin­kus – tuoj pat džio­vin­ti. Sau­si vai­siai ir sėk­los ren­ka­mi pri­no­kę. Žie­dai ren­ka­mi pra­dė­ję žy­dė­ti. La­pai ren­ka­mi au­ga­lui žy­dint, re­čiau prieš žy­dint ar per­žy­dė­jus. Vie­nas to­kių au­ga­lų – šal­pus­nis.“

Žo­lės ren­ka­mos au­ga­lams žy­dint. Žie­vės ren­ka­mos pa­va­sa­rį, nes au­ga­lai tu­ri dau­giau skys­čių. Ge­riau­siai žie­vę lup­ti ta­da, kai dar ne­pa­si­ro­dę la­pai. Žie­vė nuo me­die­nos at­ski­ria­ma me­di­niu, kau­li­niu ar va­ri­niu pei­liu, kad ne­pa­juo­duo­tų.

Pum­pu­rus pa­tar­ti­na rink­ti žie­mą, kai au­ga­las il­si­si, tik pu­šų pum­pu­rai ren­ka­mi anks­ti pa­va­sa­rį, kai jie dar tik vys­to­si. Sa­kai ren­ka­mi įpjo­vus eg­lės ar pu­šies žie­vę ir pri­tai­sius pil­tu­vė­lius.

Su­rink­tą ža­lia­vą žo­li­nin­kė pa­ta­ria džio­vin­ti ge­rai vė­di­na­mo­je, nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių ap­sau­go­to­je ar tam­sio­je pa­tal­po­je. Šak­nys ir šak­nias­tie­biai tu­ri bū­ti nu­va­ly­ti, nu­plau­ti, su­pjaus­ty­ti. Ža­lia­va iš­džiū­va per 3-5 die­nas. Iš­džiū­vu­si su­de­da­ma į mai­šus, dė­žes, o ta, ku­ri kva­pi – į už­da­rus in­dus. Lai­ko­ma tam­sio­se sau­so­se pa­tal­po­se. Pa­ruoš­tos au­ga­lų šak­nys tin­ka­mos var­to­ti tre­jus me­tus.

Ra­bar­ba­rai – ne tik py­ra­gams

SXC.hu - Henrik Pelsen nuotr.

Ra­bar­ba­rai vais­tams pra­dė­ti var­to­ti anks­čiau ne­gu mais­tui. XVII a. jie bu­vo lai­ko­mi vie­nu ver­tin­giau­sių vais­ti­nių au­ga­lų. Iš ra­bar­ba­rų šak­nų ir šiuo­lai­ki­nė far­ma­ci­jos pra­mo­nė ga­mi­na vais­tus, ka­dan­gi jo­se yra bio­lo­giš­kai ak­ty­vių gli­ko­zi­dų, der­vi­nių ir da­ži­nių me­džia­gų.

Tiems, ku­rie ruo­šia­si pa­si­kas­ti ra­bar­ba­rų šak­nų, anot po­nios Van­dos, bū­ti­na ži­no­ti, kad jo­se yra dvie­jų gru­pių gli­ko­zi­dų, ku­rie tu­ri dve­jo­pą po­vei­kį: ma­žo­mis do­zė­mis var­to­ja­mi kaip vi­du­ria­vi­mą stab­dan­tys, o di­de­lė­mis – kaip vi­du­rius lais­vi­nan­tys vais­tai. To­dėl ra­bar­ba­rai pui­kiai tin­ka už­kie­tė­jus vi­du­riams, kau­pian­tis du­joms, ta­čiau pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, tu­rin­tiems bė­dų dėl he­mo­ro­jaus ir krau­ja­vi­mo, jų var­to­ti ne­rei­kė­tų. Ra­bar­ba­ro šak­nys tin­ka ir or­ga­niz­mui stip­rin­ti, ser­gant ma­žak­rau­jys­te ir tu­ber­ku­lio­ze.

Šak­nys ka­sa­mos rugpjūčio–rugsėjo mė­ne­siais, šva­riai nu­va­lo­mos, nu­plau­na­mos, su­pjaus­to­mos ir iš­džio­vi­na­mos 60 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Ant­pi­lui du val­go­muo­sius šaukš­tus smul­kin­tų ra­bar­ba­rų šak­nų rei­kia už­pli­ky­ti stik­li­ne ver­dan­čio van­dens. Jį ga­li­ma ruoš­ti ir iš mil­te­lių, ku­rie gau­na­mi šak­nis su­ma­lus ka­va­ma­le ar­ba su­grū­dus pies­te­le.

Pa­par­čio ma­giš­ko­mis ga­lio­mis abe­jo­ti ne­ver­ta

SXC.hu nuotr.

Vi­si ži­no ste­buk­lin­gą le­gen­dą apie pa­par­tį, ku­ris pra­žys­ta tik kar­tą – Jo­ni­nių nak­tį. Vie­ni šia le­gen­da ti­ki, ki­ti – ne. Iš tie­sų žo­li­nin­kai jau se­no­vė­je nė nea­be­jo­jo ma­giš­ko­mis kel­mi­nio pa­par­čio sa­vy­bė­mis. Pa­si­džio­vin­ti kel­mi­nio pa­par­čio šak­nų žo­li­nin­kė pa­ta­ria tiems, ku­riuos var­gi­na kir­mi­nai, reu­ma­tas, rau­me­nų trau­ku­liai, gal­vos, dan­tų, stu­bu­ro ir są­na­rių ke­lia­mi skaus­mai. Pa­ruoš­tus mil­te­lius ge­riau­sia ger­ti ry­tais, žiups­ne­lį už­si­ge­riant van­de­niu. „Tik ne­per­do­zuo­ki­te, nes pa­par­tis – nuo­din­gas au­ga­las“, – per­spė­ja po­nia Van­da ir pri­me­na, kad są­na­rių skaus­mus ga­li­ma ne­sun­kiai nu­mal­šin­ti pa­par­čių pri­kimš­ta ant­klo­dė­le, te­rei­kia pri­si­rink­ti pa­par­čio la­pų ir pri­kimš­ti jų į na­tū­ra­lios me­džia­gos pa­gal­vė­lę ar čiu­ži­nu­ką. Pa­par­čio ener­ge­ti­ka ne tik nu­mal­šins skaus­mus, bet ir pa­ge­rins nuo­tai­ką, įkraus dva­siš­kai. Tiems, ku­rie mėgs­ta pir­ties ma­lo­nu­mus, žo­li­nin­kė siū­lo per­tis ža­liais pa­par­čio la­pais, jais iš­klo­ti pir­ties gul­tus.

Pikt­nau­džiau­ti šiuo au­ga­lu ne­re­ko­men­duo­ja­ma žmo­nėms, ser­gan­tiems ste­no­kar­di­ja, ke­pe­nų ir inks­tų li­go­mis, šir­dies ir krau­ja­gys­lių ne­pa­kan­ka­mu­mu, že­mu krau­jos­pū­džiu, nėš­čioms mo­te­rims ir vai­kams.

Pikt­žo­lė, tin­kan­ti nuo dau­ge­lio li­gų

Kiek­vie­nam ge­rai ži­no­mos kiaul­pie­nės ap­stu vi­so­se pie­vo­se, dir­vo­nuo­se, so­duo­se ir dar­žuo­se. Kiaul­pie­nės šak­nys ka­sa­mos 2-3 me­tų. Tie­sa, pa­va­sa­ri­nės kiaul­pie­nių šak­nys ne to­kios kar­čios kaip ru­de­ni­nės. Veik­lių­jų me­džia­gų jo­se kur kas dau­giau tuo­met, kai su­nyks­ta la­pai. „Kiek­vie­nam pa­gal sko­nį“, – šyp­te­li žo­li­nin­kė.

Iš­kas­tos šak­nys pa­be­ria­mos lau­ke, kad iš­džiū­tų. Ki­tą die­ną nu­pjau­na­mi la­pai, neašt­rio­mis pei­lio briau­no­mis nu­va­lo­mos že­mės. Šak­nys nu­plau­na­mos, pa­lie­ka­mos nu­var­vė­ti. Pjaus­to­mos ne­di­de­liais ga­ba­lė­liais ir džio­vi­na­mos kros­ny­je ar­ba or­kai­tė­je. No­rint su­smul­kin­ti, ge­riau­sia su­mal­ti ka­va­ma­le.

Šio gy­vy­bės šak­ni­mi va­di­na­mo au­ga­lo šak­nų nuo­vi­ras var­to­ja­mas nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, ner­vų li­gų, he­mo­ro­jaus. No­rint pa­si­ga­min­ti už­pi­lą, rei­kia vie­ną šaukš­tą su­smul­kin­tų šak­nų ter­mo­se už­pil­ti stik­li­ne ver­dan­čio van­dens. Po 2-3 val. už­pi­las nu­ko­šia­mas ir šil­tas ge­ria­mas po pu­sę stik­li­nės tris kar­tus per die­ną 10-15 min. prieš val­gį. Ruo­šiant nuo­vi­rą, vie­nas šaukš­tas su­smul­kin­tų šak­nų už­pi­la­mas stik­li­ne karš­to van­dens ir 15 min. šil­do­mas ant ne­di­de­lės ug­nies. Po 40 min. nu­ko­šia­mas ir ge­ria­mas po treč­da­lį stik­li­nės tris kar­tus per die­ną prieš val­gį. Mėgs­tan­tiems ar­ba­tas žo­li­nin­kė pa­ta­ria ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį su­smul­kin­tų šak­nų už­pli­ky­ti stik­li­ne ver­dan­čio van­dens, po 20 min. nu­koš­ti ir ger­ti po pu­sę stik­li­nės 3-4 kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Var­na­lė­šos šak­nys vie­toj už­kan­dos

SXC.hu - Charles Thompson nuotr.

Jos di­de­ny­bė di­džio­ji var­na­lė­ša, anot žo­li­nin­kės, daž­nai ne­pel­ny­tai kaip pikt­žo­lė nai­ki­na­ma iš mū­sų kie­mų ir dar­žų, nes dar per ma­žai ži­no­me apie jos tei­kia­mą vi­so­ke­rio­pą nau­dą. Šis au­ga­las, ypač kai žy­di, yra la­bai de­ko­ra­ty­vus, be to, yra la­bai nau­din­gas mū­sų plau­kams, odai, kau­lams.

Anot žo­li­nin­kės, nors gy­do­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis pa­si­žy­mi vi­sos au­ga­lo da­lys, liau­dies me­di­ci­na la­biau ver­ti­na au­ga­lo šak­nis. Var­na­lė­šo­se yra kal­cio, ka­lio, vi­ta­mi­no C, fla­vo­noi­dų, chlo­ro­ge­no rūgš­ties ir ki­tų nau­din­gų me­džia­gų. Var­na­lė­šų šak­nis nau­do­ja­ma gy­dant po­dag­rą, reu­ma­tą, opas, jau­nat­vi­nius spuo­gus, eg­ze­mą ir žvy­ne­li­nę. Se­no­vė­je žo­li­nin­kai šio au­ga­lo šak­nį nau­do­da­vo nuo gy­va­tės įkan­di­mų ir pa­siut­li­gės. Džio­vin­ta var­na­lė­šos šak­nis pa­si­žy­mi krau­ją va­lan­čio­mis sa­vy­bė­mis, ska­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, va­lo iš or­ga­niz­mo šla­kus. Ja­po­ni­jo­je ir Ki­ni­jo­je pir­mų me­tų ru­de­nį rink­tos ža­lios šak­nys val­go­mos, ver­da­mas jų kom­po­tas. Šak­nys yra sal­do­kos, to­dėl ypač mėgs­ta­mos vai­kų. Jos nau­din­gos ir suau­gu­siems.

„Jei­gu va­ka­re vis no­ri­si val­gy­ti, kram­ty­ki­te ža­lią ar džio­vin­tą var­na­lė­šos šak­nį, ta­da ir or­ga­niz­mą va­ly­si­te, ir svo­ris neaugs. Jei ne­pa­tin­ka ža­lių ar džio­vin­tų šak­nų sko­nis, jas su­mal­ki­te ir iš­si­vir­ki­te ar­ba­tos. Kas­dien prieš val­gį iš­gė­rę to­kios ar­ba­tos, val­gy­ti no­rė­si­te iš­ties kur kas ma­žiau“, – ti­ki­na po­nia Van­da.

Aje­ras – vie­nas po­pu­lia­riau­sių gy­do­mų­jų au­ga­lų

Apie iš­min­ties au­ga­lą aje­rą su­kur­ta daug le­gen­dų. Tai, anot žo­li­nin­kės, nė­ra tuš­ti pra­si­ma­ny­mai. Aje­ras pra­skaid­ri­na, at­jau­ni­na pro­tą, be to, tei­kia sek­sua­li­nės ener­gi­jos. Ki­nų me­di­kai sa­vo trak­ta­tuo­se ra­šė: „Aje­ro šak­nies sko­nis yra de­gi­nan­tis, vei­kia šil­dan­čiai, nes vei­kia skran­dį ir žar­ny­ną, o vy­rams duo­da jė­gų nak­čiai ir ra­my­bę die­ną.“

In­di­jo­je taip pat nea­be­jo­ja­ma aje­ro šak­nies ga­lia. No­rint at­si­kra­ty­ti bron­chi­nės ast­mos, su­trin­tus sau­sos aje­ro šak­nies mil­te­lius bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma 5-6 kar­tus per die­ną už­ger­ti me­du­mi pa­sal­din­tu van­de­niu.

Ti­be­to me­di­ci­na siū­lo aje­ro šak­ni­mi gy­dy­ti vi­sus už­de­gi­mus bei ner­vų sis­te­mos li­gas. „Aje­ras vi­so­se tau­to­se la­bai ger­bia­mas ir gau­siai nau­do­ja­mas. Tai vie­nas po­pu­lia­riau­sių gy­do­mų­jų au­ga­lų“, – sa­ko žo­li­nin­kė, pa­tar­da­ma aje­ro šak­ni­mi pa­keis­ti che­mi­nius vais­tus, jei­gu esa­te dirg­lūs, nuo­lat ka­muo­ja blo­ga nuo­tai­ka, skun­džia­tės dep­re­si­ja. Šak­nias­tie­biai pui­kiai tin­ka aro­ma­ti­nėms vo­nioms, plau­kų slin­ki­mui su­stab­dy­ti. Šak­nias­tie­bių mil­te­liais bars­to­mos gry­be­liu už­krės­tos pė­dos, stip­ri­na­mos dan­te­nos, api­bars­to­mos žaiz­dos ir opos. Skran­džio skaus­mus taip pat pa­ta­ria­ma gy­dy­ti aje­rų šak­nų mil­te­liais. Skran­džio skaus­mui nu­mal­šin­ti pa­kan­ka ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio sau­sų aje­rų mil­te­lių. Ret­kar­čiais pa­kram­ty­ti aje­ro šak­nias­tie­bį žo­li­nin­kė pa­ta­ria už­kie­tė­ju­siems rū­ka­liams – ne­truk­si­te pa­jus­ti, kad pra­ra­do­te no­rą rū­ky­ti.

Liek­nu­mo au­ga­las – de­be­sy­las

 Vikipedija - Lukas Riebling nuotr.

De­be­sy­las – nuo an­ti­kos lai­kų ži­no­mas au­ga­las, ku­riam var­das su­teik­tas He­le­nos iš Tro­jos. Ji pri­va­lė­jo ne­štis puokš­tę de­be­sy­lų, kai bu­vo iš­vy­ta iš Spar­tos. Vie­na le­gen­da by­lo­ja, kad He­le­na de­be­sy­lą rin­ko, kai bu­vo pa­grob­ta Pa­rio, ki­ta – kad de­be­sy­las iš­dy­go ten, kur kri­to He­le­nos aša­ros. Kaip bu­vo iš tie­sų, ži­no tik pa­ti He­le­na, ta­čiau ne pa­slap­tis, jog grai­kai ir ro­mė­nai, val­gy­da­vę de­be­sy­lo žo­lę kaip virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­tį vais­tą po sun­kaus mais­to ar per­si­val­gy­mo. Jie var­to­jo šį au­ga­lą ir sė­di­mo­jo ner­vo neu­ral­gi­jai gy­dy­ti bei tvir­tai ti­kė­jo, kad tuš­čiu skran­džiu čiul­piant de­be­sy­lo šak­nį tvir­tė­ja dan­tys.

Anot žo­li­nin­kės, de­be­sy­lo šak­ni­mi iki šiol sėk­min­gai ga­li­ma gy­dy­ti ast­mą ir ko­su­lį, nes de­be­sy­lo šak­nų nuo­vi­ras leng­vi­na at­si­ko­sė­ji­mą.

De­be­sy­lo šak­nys ka­sa­mos kar­tu su šak­nias­tie­biais, nuo ku­rių žie­vės lup­ti ne­rei­kia, ka­dan­gi jo­je taip pat yra veik­lių­jų me­džia­gų. Nu­va­ly­ti šak­nias­tie­biai su­pjaus­to­mi 15-20 cm il­gio ga­ba­liu­kais, sto­res­ni ske­lia­mi išil­gai ir pa­vy­ti­na­mi ore. Džio­vi­na­ma pa­vė­sy­je, ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je. Ge­rai iš­džio­vin­ti šak­nias­tie­biai stip­raus yra aro­ma­tin­go kva­po, kar­to­ko de­gi­nan­čio sko­nio. Ait­ro­ko sko­nio ar­ba­tė­lė tin­ka py­ki­ni­mui ir vi­du­ria­vi­mui mal­šin­ti, nai­ki­na bak­te­ri­jas, žar­ny­no kir­mė­les.

De­be­sy­lo šak­ny­je yra daug vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų ir mais­tin­gų me­džia­gų: ge­le­žies, mag­nio, jo­do ir nat­rio. Be to, jo­je gau­su kal­cio ir fos­fo­ro, to­dėl de­be­sy­lo pre­pa­ra­tus pa­tar­ti­na var­to­ti žmo­nėms, ku­riems trūks­ta mi­nė­tų mi­ne­ra­lų.

„De­be­sy­lą rei­kė­tų var­to­ti sai­kin­gai, – per­spė­ja žo­li­nin­kė. Kar­tais jis ga­li su­kel­ti aler­gi­nių reak­ci­jų. Šis au­ga­las ne­tin­ka ser­gan­tiems dia­be­tu ir nėš­čioms mo­te­rims.“

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

SXC.hu - Belovodchenko Anton nuotr.

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Trinkelių klojimas Panevėžyje Plastikiniai langai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės Permanentinis makiažas Vilniuje

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys