Senovės Romoje gyvavo paprotys prieš puotas stalus įtrinti mėtomis, o svečiams uždėti ant galvų mėtų vainikus. Viduramžiais kai kurių Europos universitetų studentai irgi vaikščiodavo su mėtų vainikais, kad mėtos sustiprintų smegenų veiklą, geriau sektųsi mokslai. Kai kuriuose Rusijos kaimuose merginos nakčiai po pagalve dėdavo mėtų šakeles, kad sapne išvystų joms skirtą mylimąjį. Kai kuriose tautose tikėta, kad mėtos sugeba iš namų išvyti piktąsias dvasias, todėl žiemą ant palangės namų apsaugai vazone augindavo bent vieną mėtų kerelį.
Mėtų šlovė neišblėsusi iki šių dienų. Vaistinėse ir parduotuvėse galima nusipirkti mėtų arbatos ar mėtų aliejaus, kitų preparatų.
Mėtos turi ne tik eterinių aliejų, bet ir vitamino C, karotino, kitų vertingų medžiagų.
Mėtų genčiai priklauso maždaug trys dešimtys mėtų rūšių. Lietuvoje natūraliai auga 11 rūšių. Labiausiai paplitusios mėtos: dirvinė, miškinė, vandeninė…
Vertingiausia yra pipirmėtė, tačiau ji savaime Lietuvoje neauga. Ji auginama darželiuose, vaistažolių ūkiuose. Botanikai sako, kad pipirmėtė yra hibridas, kuris buvo išvestas XVII amžiuje Anglijoje.
Pipirmėtė — daugiametis, ypač kvapnus, medingas žolinis augalas. Stiebas — stačias, keturbriaunis, šakotas, plikas arba su plaukeliais. Lapai — smailomis viršūnėmis, dantytais kraštais. Žiedai — smulkūs, violetiniai, susitelkę stiebo ir šakučių viršūnėse. Žydi pipirmėtės liepą-rugsėjį. Vaistinei žaliavai pjaunami augalo lapai ir žolė prieš pat žydėjimą arba tik pražydus. Išdžiūvusi žolė yra malonaus kvapo, sutraukiančio, aštraus, šaldančio skonio. Žaliava gerųjų savybių nepraranda apie pusantrų metų, todėl pipirmėčių prisidžiovinti reikėtų kiekvieną vasarą.
Liaudies medikai sutartinai aiškina, kad pipirmėčių lapų preparatai veikia antiseptiškai, ramina skausmus, atpalaiduoja spazmus, gydo uždegimus, skatina tulžies išsikyrimą… Pipirmėtės gerina apetitą, žarnyno veiklą, liaukų sekreciją, virškinimą… Organizmą apsaugo nuo rūgimo ir puvimo procesų. Pipirmėtės padeda nuo pykinimo, vėmimo, skrandžio spazmų. Pipirmėčių preparatai vartojami nuo padidėjusio jautrumo, nemigos. Šis augalas suteikia jėgų širdžiai, išvaiko galvos skausmus.
Kai kurie šio augalo žinovai tvirtina, kad pipirmėtė veikia kaip afrodiziakas — lytinis pajėgumas padidėja, jeigu mėtų arbata geriama ne mažiau kaip mėnesį.
Eteriniame aliejuje esantis mentolis veikia baktericidiškai.
Pipirmėčių lapais galima pasitrinti nuo migrenos, reumato, raumenų skausmų, pagydyti kai kurias odos ligas. Galima dėti pipirmėčių kompresus ant skaudamų vietų arba pasidaryti pipirmėčių vonias.
Pipirmėtės dera su kitomis vaistažolėmis, todėl jų lapų dedama į gydomųjų vaistažolių mišinius, kurie gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, skatina prakaitavimą, malšina skausmus, gydo širdies ligas.
Žalių ar džiovintų mėtų ar pipirmėčių lapų galima dėti į varškės ar mėsos virtinius, mėsos ar žuvies patiekalus, paskaninti salotas, sriubas.
Pipirmėčių aliejus naudojamas maisto pramonėje — jo dedama į įvairius gėrimus, dantų pastas, saldainius.
Esama perspėjimų, kad mėtų preparatų negalima vartoti nėščioms moterims. Perspėjama, kad mėtomis negalima piktnaudžiauti, jeigu yra per mažas skrandžio rūgštingumas arba žmogų kamuoja chroniškas rėmuo.
Parengė Feliksas GRUNSKIS
“Šiaulių kraštas”
Vido Venslaviškio nuotr.
