Tyrinėtojų nuomone, tai priklauso nuo to, kokį variantą siūlo vienas iš jų genų. Kita mokslininkų grupė visai neseniai pranešė atradusi seksualinės aistros geną. Ričardas Epšteinas iš Jeruzalės universiteto tvirtina, kad tas, kuris šio geno neturi (nesvarbu, vyras ar moteris), vietoje meilės malonumų renkasi pasivaikščiojimą parke.
„New York Times“ aprašyta serija tyrimų, tam tikrą elgesį susiejančių su konkrečiu genu. Amerikos laikraštyje klausiama, ką daryti, jeigu nepaprastai sunku mesti rūkyti, – juk mokslas mus informavo apie geną, susijusį su šia priklausomybe. Nesėkmių priežastimi reikia laikyti ne silpną valią, o itin „kenksmingą“ šio geno versiją. Tačiau šios žinios nepadeda gydymui, nes mes negalime manipuliuoti sudėtingomis DNR grandimis.
Atsainiai į pavojų žvelgiančius ekstremalių nuotykių mėgėjus gali veikti „patrakėlis genas“. Harvardo ir Kolumbijos universitetų tyrinėtojams, kurie šį geną aptiko 2005 metais, pavyko išvesti bebaimę pelę. Ji lakstė po kambarį, nors jame galėjo jausti katės kvapą.
Drovumas, susidomėjimas politika, sugebėjimas asistuoti moterims, atsidavimas partneriui, gabumai šokiams, tikėjimas Dievu ir netgi, kaip kai kas tvirtina, homoseksualumas – visos arba beveik visos mūsų elgesio rūšys susijusios su tam tikra DNR charakteristika. Jeigu iš tiesų taip būtų, neužtektų ir 25 tūkstančių mūsų chromosomose esančių genų, norint paaiškinti kiekvieną fizinį ar psichologinį žmogaus bruožą. Neįmanoma paaiškinti, kodėl rupūžė arba kviečiai turi daugiau genų nei žmogus.
„Modelis „kiekvienam charakterio bruožui – po vieną geną“ yra paprastas ir padeda mūsų tyrimams, – tvirtino Milano Bikoko universiteto filosofijos dėstytojas Telmas Pjevanis. – Tačiau, kaupiantis duomenims, supratome, kad individo ligą ar charakterio bruožą lemia ne vienas DNR fragmentas. Genai sąveikauja vieni su kitais. Net jeigu du skirtingi individai turi identiškus genus, šių poveikis gali būti nevienodas.“
Genų terapijos (technika, leidžianti gydyti ligą taisant ligoto geno defektą) rezultatai vertinami naujai. Tai lėmė tam tikras sudėtingumas nustatant tiesioginį ryšį tarp patologijos ir vieno nukrypimo nuo DNR normos.
„Viena rizikos rūšis naudojant šį modelį, – sakė T. Pjevanis, – tai nemalonaus ar socialiai nepriimtino elgesio pateisinimas tam tikru genu. Anot tyrimo rezultatų, vyrų polinkis į seksualinę prievartą – charakterio, susiformavusio evoliucijos eigoje, pasekmė. Bandymai paaiškinti asocialų elgesį baigiasi šio elgesio pateisinimu.“
„La Repubblica“
“Klaipėda”
