Vienas iš sudėtingiausių jausmų
Gyvenate mieste ir kasdien susitinkate su žmonėmis. Susitinkate ir prasilenkiate nebekreipdami jokio dėmesio. Tai – atsitiktiniai praeiviai. Vieną kitą žodį persimetate parduotuvėje, autobuse, kavinėje ar kirpykloje, bet dažniausiai nė vienas pašnekovas netampa jums artimas. “Esu vienišas tarp žmonių”, – dažnas nusprendžia.
Tokios mintys kyla todėl, kad esate įsitikinę, jog visame pasaulyje nėra jums artimos sielos, kuri jus suprastų ir iš tiesų vertintų. Taigi tarsi užsidarote savo kiaute, bendraujate tik su tais, nuo kurių niekaip neišsisuksite. Po darbo grįžtate į savo tuščią butą ir vienatvėje praleidžiate vakarą. Naktį atsibundate nuo menkiausio šnaresio ir su siaubu galvojate, kad kambaryje kas nors vaikšto. Bet tuojau pat suvokiate: nieko nėra ir negali būti, ir nuo tokios minties pasidaro ne mažiau kraupu.
Toks vienatvės jausmas – vienas iš pačių sudėtingiausių emocijų, kokias tik gali išgyventi žmogus. Atsiribojantysis nuo išorinio pasaulio jaučiasi labai vienišas ir jam atrodo, kad niekas nebegali padėti.
Tačiau kartais vienatvės jausmas gali būti apgaulingas. Jūs manote, kad jūsų niekas nesupranta, bet patys paprasčiausiai nemokate aplinkiniams paaiškinti, kas iš tiesų slegia ir ko laukiate iš jų. Juk žmonės negali atspėti, kas dedasi jūsų sieloje. Atviras pokalbis gali daug ką pakeisti. Kai vienatvė tampa nepakeliama, dažnai tai yra paskata, kad būtų galima kitomis akimis pažvelgti į pasaulį ir viską pradėti iš naujo.
Kas ieško – randa
Siaučiant audrai gera bet kokia saugi vietelė. Ir žmogus, blaškomas vienatvės, turi ieškoti išeities. Visi mes svajojame apie aistringą meilę ir pasiaukojamą draugystę iki gyvenimo pabaigos. Bet jeigu dabar tokioms svajonėms nelemta išsipildyti, jums bus naudingas bet koks bendravimas. Net jeigu ištarsite kelis nereikšmingus sakinius parduotuvėje ar nueisite pas kaimynę druskos pasiskolinti, tai bus šioks toks ryšys su aplinkiniais.
Kai jaučiatės visų pamiršti ir sutrikę, išnaudokite pačią mažiausią progą pabendrauti. Vienišam žmogui net, atrodo, nereikšmingas žodis gali tapti tas šiaudelis, kuris padės išsigelbėti. Jeigu yra galimybė, kreipkitės pagalbos į psichoterapeautą arba pradėkite lankyti kokius nors užsiėmimus.
Nors ir keista, bet vienatvė skatina progresą. Kad atsikratytų to nemalonaus jausmo, žmonės priversti nugalėti savo kompleksus, drovumą, nepasitikėjimą. Jūs jaučiatės nepatogiai, kai reikia bendrauti su mažai pažįstamais žmonėmis? Bet reikia nugalėti tą jausmą. Geriausias būdas – bendrauti: pasistengti suprasti kitus ir padėti aplinkiniams suprasti jus. Ir reikia būti pasirengusiam, tad mažai tikėtina, jog pirmas sutiktas žmogus – būtent tas, kurio ieškojote visą gyvenimą. Žinoma, kažkur yra tas ar ta, kuris irgi trokšta iš širdies pasikalbėti.
Jei nesusitikote, neišgyvenkite. Jūs vienas kitą būtinai rasite. Ir atsiminkite, kad yra situacija, kai vienatvė naudinga – ji duoda galimybę susitelkti, išanalizuoti savo mintis, jausmus, kurti ateities planus. Žvėrys savo žaizdas išsilaižo taip pat būdami vieni – taip jau gamtos sutvarkyta.
Atstumas padeda suvokti
Tai gali atsitikti ir tiems, kurie turi patikimus draugus, rūpestingus tėvus, daug mielų pažįstamų. Kartais aplinkybės taip susiklosto, kad jums reikia palikti savo gyvenamąją vietą ir persikelti kitur. Taip atsitinka dėl mokslo, darbo, sveikatos… Kai atsiduriate toli nuo artimųjų, jaučiatės vienišas, visų užmirštas.
Jeigu išsiskyrėte neilgam, pasakykite sau: labai gerai, kad turiu ko ilgėtis. Vienatvės laikas padės jums suvokti savo jausmus ir parodyti artimiesiems, kokie jie brangūs. Juk būdami kartu žmonės paprastai nekalba apie savo jausmus – mano, kad savaime suprantama, ką jie jaučia. Kai išsiskiriate, viskas atrodo kitaip.
šiuolaikinės technologijos padeda palaikyti ryšį. Papasakokite brangiems žmonėms, ką jaučiate, kaip jums sekasi. Gali būti, kad atstumas padės geriau pažinti artimuosius, atskleis tas jų savybes, apie kurias net neįtarėte. Ir atsiminkite išmintingus žodžius: jei negalite būti su tais, kuriuos mylite, mylėkite tuos, kurie šalia jūsų. Nebijokite sakyti savo naujiems pažįstamiems komplimentų, bet jie turi būti nuoširdūs.
Kartais aplinkybės verčia ilgam išsiskirti. Ir tada patiems tenka nuspręsti, kas svarbiau: aplinkybės, kurios neleidžia matyti artimųjų, ar brangūs žmonės. Kartais pasirodo, kad dėl geresnio gyvenimo užsienyje neverta palikti tų, kuriuos mylite. Būna, kad dėl artimųjų tenka pamiršti ambicijas, išdidumą. Kiekviena diena duoda naujų galimybių ir tik nuo jūsų priklauso, kaip jomis pasinaudosite.
Pirmas žingsnis į susitaikymą
Žmogus į šį pasaulį ateina vienas ir į Amžinybę iškeliauja taip pat vienas. Toks jau gamtos dėsnis. Jokie “stebuklingi” vaistai neapsaugo mūsų nuo netekties skausmo. Kai artimas žmogus palieka, net ir protingi aiškinimai ar paguodos žodžiai nepadeda.
Atrodo, tarsi vienui vienas atsiduri prieš viską griaunančią baisią jėgą. Kiek ir kaip gedėti, niekas negali pasakyti. Vieni atsitiesia gana greitai, o kiti ilgam lieka sugniuždyti. Galbūt padės senovės žmonių patirtis. Išgyvenę netektį jie į pagalbą pasitelkdavo meną – piešdavo, kurdavo. Gal menas nuramins ir jus. Skaitykite, eikite žiūrėti kino filmų, spektaklių, lankykite parodas, klausykitės muzikos. Juk per amžius susiklostęs žmonijos kultūrinis palikimas – tai bendravimas su nepasiekiamais mylimaisiais.
Galite ir patys pabandyti ką nors kurti – net jei iki tol to nedarėte, surizikuokite. Rašykite, pieškite, siuvinėkite, megzkite. Kad ir nesukursite išliekamosios vertės kūrinių, bet tai bus būdas išlieti savo išgyvenimus. Tai pirmas žingsnis susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ir gyventi toliau, saugant brangaus žmogaus atminimą.
Kodėl su jumis niekas nenori bendrauti
Jūs nesate malonus. Labai retai šypsotės, nemėgstate žiūrėti į akis, laidote užgaulias replikas.
Nemėgstate kalbėti. Galbūt neįsitraukiate į pokalbį todėl, kad esate pavargęs, o galbūt gėdijatės ar visąlaik esate nešnekus, bet pašnekovas mano, kad jums nuobodu, ir nusprendžia nebetrukdyti.
Esate per daug geros nuomonės apie save. Labai dažnai vieniši būna tie, kurie save pernelyg vertina, todėl jiems sunku atrasti sau lygų. Žinoma, save reikia vertinti, bet manyti, kad kiti yra kvailesni, nėra teisinga.
Daug kalbate ir mažai klausotės. Idealūs pašnekovai tokie, kurie abu maždaug po tiek pat laiko ir kalba, ir klausosi.
Ar tai liga?
Kartais nenoras bendrauti gali būti simptomas vadinamojo socialinės baimės sindromo. Norėdami tai išsiaiškinti, atsakykite į klausimus. Kalbėdamiesi jūs jaudinatės, kad galite įžeisti ar pažeminti aplinkinius? Jeigu jūsų laukia svarbus susitikimas ar pokalbis, pradedate jaudintis jau prieš kelias dienas iki jo? Kai kalbate, jus krečia drebulys, raustate arba prakaituojate?
Jei į tuos klausimus atsakote taip, kreipkitės pagalbos į kvalifikuotą specialistą.
Parengė L.Žukaitė
“Sekundė”
Vido Venslaviškio nuotr.