Metai iš metų didėja sergamumas gripu, sergamumas kvėpavimo takų peršalimo ligomis, „savo aukas“ paglemžia ponas Gripas, kurio istorija neatsiejamai susijusi ir su epidemijomis. Reikia pasakyti, kad gripas pirmą kartą paminėtas Hipokrato (412 amžius pr. Kr.), tačiau gripo simptomai pirmą kartą buvo aprašyti tik 1729 metais.
Pirmoji pasaulinė gripo epidemija (pandemija) pavadinta „ispanka“, nes buvo manoma, kad ji kilo iš Ispanijos, kilo 1918 m. ir tęsėsi iki 1922 metų. Per keturis metus persirgo 500 milijonų ir mirė daugiau nei 20 mln., tiek kiek ir per visas maro epidemijas sudėjus kartu, žmonių. Vėliau gripo pandemijos užregistruotos: 1957 m., kurią sukėlė „azijietiškas gripas“ 1968 m. – „Honkongo gripas“, 1977 m. – „rusiškas gripas“.
Kaip rodo statistika, iš 2000 susirgusiųjų gripu – vienas, deja, numiršta. Daugiausia nuo gripo miršta vaikų iki 2 metų amžiaus – net 35 procentai. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus vaikų imuninė sistema mažai tesugeba pasipriešinti gripo virusui, nes ji dažnai dar nėra spėjusi su juo susidurti. Tačiau nerimą kelia ir didėjantis suaugusiųjų mirtingumas. Kodėl mūsų organizmai taip sparčiai netenka atsparumo peršalimams ir su jais susijusiomis ligomis?
Atsakymas labai paprastas – skverbiantis „civilizacijos malonumams“, palengva atsisakome įgimtojo ryšio su gamta, kuri nuo seno buvo, visų pirma, tiek vaiko, tiek ir suaugusių žmonių džiaugsmų, nuotaikų versmė. Tik dabar supratome, kad senovės baltų dievai, nebuvo išsigalvoti beprasmiai mitai. Senoji lietuvių mitologija, religija su ja susijusios apeigos yra dvasinės kūrybos reiškinys, kuris padėdavo semtis iš gamtos jėgų, ieškoti gamtoje darnos ir mokė stiprinti sveikatą natūraliomis priemonėmis.
Žmogaus ryšį su gamta, kuris didele dalimi sąlygoja ir žmogaus sveikatą, daug nulemia aplinka, kurioje auga vaikas, kaip jis užgrūdintas. Ir nereikia čia nei kokių teorijų, nei ypatingų priemonių. Sveikata sutelkta gamtoje, t. y. žemėje, vandenyje, ore, ir kiekvienas turi galimybę šiomis dovanomis naudotis.
Tinkamiausia vaikų grūdinimo priemonė yra grūdinimasis oru visus metus. Pasivaikščiojimai, žaidimai gryname ore, išvykos į gamtą stiprina ir grūdina organizmą. Grūdintis oru galima ir mankštinantis, ir dirbant, ir šiaip judant gryname ore – vyresnioji kaimo vaikų karta dar prisimena, kaip pulkais eidavo į mokyklą po 3 – 4 kilometrus. Nė „geltonųjų autobusiukų“ nereikėjo…
Dar veiksmingesnė priemonė – grūdinimasis vandeniu. Pirmiausia – tai prausimasis, o dar geriau apsitrynimas kambario temperatūros vandeniu sudrėkintu rankšluosčiu. Kitas grūdinimosi vandeniu etapas – apsipylimas iki pusės arba viso kūno drungnu vandeniu, o vasarą – maudymasis atviruose vandens telkiniuose, kuomet kartu patiri saulės vonias – jokie soliariumai nepakeis natūralių saulės spindulių!
Reikia pažymėti, kad buvimas gamtoje ne tik grūdina fiziškai, bet ir lavina stebėjimą, dėmesio sutelkimą, skatina intelekto vystymąsi – juk ir didžioji dalis mūsų šviesiausių protų kilę iš kaimiškųjų vietovių. Tai senai pastebėjo ir daugelis šviesuolių, o žinomas prof. D. Kaigorodovas iš Sankt Peterburgo savo darbuose prieš 100 metų pranašavo, kad jau netolimoje ateityje, vos tik pasirodžius pirmajam žaliam lapeliui, mokyklų klasėse pamokos bus nutraukiamos ir savaitei – dviem perkeliamos į Didžiąją auditoriją po atviru dangumi, kur paskaitas skaitys profesorius Gamta.
Lietuvoje, bent jau didžiojoje jos dalyje tas lengvai įmanoma. Reikia tik vaiką nuo mokyklos suolo pratinti prie jį supančios gamtinės aplinkos ir mes jam palengva ne tik įdiegsime meilę mus supančiai gamtai, bet ir įpratinsime prie sveiko gyvenimo būdo. Dar daugiau: išaugęs sveikoje ir širdžiai mieloje aplinkoje žmogus bus ne tik užgrūdintas, bet ir visada jaus meilę aplinkai, kurioje jis užaugo, jaus gimtųjų namų trauką – jam bus svetima emigracijos idėja. Juk svarbiausia – senas Lietuvos mokyklų ryšio su gamta tradicijas – turime!
Lietuvos mokyklose tarpukaryje Juozo Tumo – Vaižganto iniciatyva įskiepytos gamtosauginės tradicijos neblėso net sovietmečiu. Kuomet mokyklose buvo uždrausta Draugija Lietuvai pagražinti, mokytojai ir gamtos mylėtojai, kurių dvasios jokie ideologai nesugebėjo palaužti, šį darbą kantriai tęsė tylomis. Prie mokyklų ošė nedideli sodai, žvilgėjo išpuoselėtos daržovių lysvės, vykdavo aplinkos tvarkymo ir derliaus nuėmimo talkos. Tas lengvas nuovargis po darbo lauke ir buvo stebuklingas sveikatos šaltinis, dabar jau į antrą gyvenimo pusę perkopusiems Lietuvos žmonėms.
Gaila, paskutiniais metais mes tą ryšį su gamta palengva prarandame, kai daugelyje Vakarų šalių – priešingai. Žmonės, net nieko negirdėję apie senuosius tikėjimus, aktyviai ieško ryšio su gamta ir poreikį pabūti gamtoje realizuoja įvairiausiais būdais. Tai – šventės gamtoje, šeimyninės iškylos į gamtą, vadinamos piknikais, turistinės kelionės. Ypač populiariomis tampa šeimyninės išvykos, kuriomis siekiama pritraukti prie gamtos augančiąją kartą. Tokiems turistams ir reikalavimai ypatingi nekeliami. Svarbiausia – turėti norą pagyventi lauko sąlygomis ir pasisemti sveikatos iš gamtos.
Mes – per mažai išnaudojame gamtą vaikų ugdymui, o daugelyje mokyklų net ir biologijos mokslai „uždaryti“ į klases. Todėl, vietoje to, kad judėtų ir fiziškai tobulėtų, jaunimas vis giliau pasineria į „žydruosius ekranus“, ieškodami(-os) stebuklingų dietų, padedančių atsikratyti nereikalingų kalorijų. O juk jas taip lengvai ir net maloniai galima „sudeginti“ dirbant ar sportuojant gamtoje.
Jaunimui, bent jau iki 20 metų – būtini fiziniai krūviai! Todėl nemažą reikšmę augančio organizmo sveikatai turi ir kūno kultūros pamokos, kurių didžioji dalis visais laikais vykdavo lauke – net sovietmečių privalomų BPDG ir PDG normatyvų, kuriuos ne visi mėgo, laikymas turėjo teigiamą pusę. Šiandien – tiek moksleivių, tiek ir studentų fiziniam parengimui skiriama nepakankamai dėmesio.
Kūno kultūra – tai ne vien kūno mankšta, ne vien grūdinimo forma. Kūno kultūra – tai stimulas ir intelektinei veiklai, o kūno kultūros pamokos – tai galimybė patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo ir kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą. Juk visi žinome: kai vaikas sveikas ir stiprus, paprasčiau spręsti ugdymo ir mokymo problemas, jis yra smagesnis ir savarankiškesnis, labiau pasitiki savimi. Bloga sveikata ir ligos dažnai būna fizinio ir psichinio atsilikimo priežastimi, turi neigiamos įtakos mokymosi pažangumui mokykloje. Todėl fizinis aktyvumas įgauna ypatingą prasmę, kadangi jis stipriną sveikatą, plėtoja fizines ir dvasines galias.
Paskutiniais dešimtmečiais kūno kultūros teorijoje vyravo nuomonė, kad per kūno kultūros pamokas svarbiausia – formuoti judėjimo įgūdžius ir lavinti fizines ypatybes, treniruoti organizmo funkcijas. Šių dienų šeimai – svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas, gerai fiziškai ir psichiškai išsivystęs, pajėgus mokytis mokykloje. Todėl svarbiausia, kad vaikai, užsiimdami fizine veikla, jaustusi saugiai ir patirti džiaugsmą.
Tiesa, skeptikai tvirtina, esą nedaug naudos iš kūno kultūros pamokų, nes apie trečdalį, iš 45 min. pamokos, laiko užima drabužių persirengimas. Tai dalykas nesunkiai išsprendžiamas. Sakysim, pradinėse mokyklose yra po 3 savaitines kūno kultūros pamokos. O kodėl nepadarius vietoje jų 4 savaitinių pamokų, tvarkaraštyje išdėstant jas po dvi iš eilės.
Gyvenimas toks, kad dalį jo praleidžiame bręsdami, o jaunas žmogus, dar neturi pakankamai patirties, kad suvoktų rūpinimosi sveikata svarbą. Todėl, laiku nepasirūpinus sveikata, sulaukus brandos tave užpuola ligos. Vietoje to, kad gyventum padėdamas kitiems, tarsi tampi nepilnaverčiu, nes esi priverstas daugiau galvoti apie save. Taip liguistumas padaro žmogų egoistą, palengva tampantį našta šeimai, visuomenei. Bet jau vėlu.
Todėl kiekvienas mūsų privalome pirmiausia saugoti ne savo sveikatą, o rūpintis augančiąja karta, kad ši patirtų kuo gilesnį ryšį su gamta, kad jau nuo vaikystės formuotųsi stiprus užsigrūdinęs organizmas. Juk gamtoje – žemėje, vandenyje, ore ir sutelkta visa sveikata. Todėl turime kuo skubiau atsigręžti į Gamtą ir ne skatinti augančiame žmoguje gebėjimus naudotis informacinėmis sistemomis, o ugdyti valią, protą, jėgą, meilę gamtai. Tik taip atstatysime pašlijusią mūsų visuomenės sveikatą.
Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas
SXC.hu – Yarik Mishin nuotr.
