Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, „pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais“ taip pat „pacientas privalo vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas”.
Įstatymiškai pacientas turi rūpintis savo sveikata, tačiau tokio pobūdžio pareiga yra tik deklaratyvi, o pacientai dėl to netampa atsakingais už savo sveikatą. Indrės špokienės 2012 m. straipsnyje „Pacientų pareigų katalogas Lietuvoje: teisinė turinio analizė“ kalbama apie teisines spragas dėl kurių pacientų pareigos lieka neapibrėžtos. Šiame straipsnyje teigiama: "Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme įtvirtinta „draudiminio įvykio“ samprata privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamo asmens sveikatos sutrikimų su jo rizikingu sveikatai elgesiu nesusaisto.“
Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar pacientas pasižymi rizikingu sveikatai elgesiu ir yra draustas, suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, numatytos kompensuojamų paslaugų sąraše, jam taip pat bus kompensuojamos, nemokamai gydomos jo ligos (net tada kai daugiausiai sąlygotos nesveikos gyvensenos). „Alkoholizmas, narkomanija toksikomanija įtrauktos į nemokamos medicinos pagalbos sričių sąrašą, nors šios priklausomybės dažniausiai atsiranda pasirinkus netinkamą gyvenimo būdą."
Tad svarbu išsiaiškinti ar tokiais atvejais solidarumo principas tikrai turi prasmę, kai kalbama apie sąmoningą nesirūpinimą savo sveikata. Teisininkai dažnai vartoja posakį: „nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia“, todėl ir nesirūpinimas savo sveikata taip pat turėtų neatleisti nuo atsakomybės. Jei pacientas dėl nemokėjimo rūpintis sveikata ar sąmoningo jos žalojimo, pvz, dėl rūkymo, suserga plaučių vėžiu, ar jis neturėtų prisiimti atsakomybės dėl savo gyvensenos?
Pacientui, kuris nesilaiko šių pareigų ar sukelia grėsmę savo ir kitų pacientų sveikatai ar gyvybei, gali būti neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Tačiau ši taisyklė negalioja, jei pačiam pacientui gresia pavojus dėl gyvybės. Tad net tokiu atveju, kai pats pacientas nesirūpina savo sveikata jam privaloma teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Pacientas lyg ir neatsako už savo nesirūpinimą sveikata, nes jei kils grėsmė, jam bus suteikiama pagalba, kuri dar ir buvo kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Žinoma, gydytojo pareiga bet kokiu atveju suteikti būtinąją pagalbą.
Pati sąvoka „rūpintis sveikata“ yra labai abstrakti. Kiekvienas asmuo gali skirtingai suprasti ką reiškia rūpintis ir kokia yra sveikatos sąvokos reikšmė. Vienam sveikatos saugojimas asocijuosis su rūkymo ir alkoholio atsisakymu, kitam tik su mitybos subalansavimu, trečiam sveika gyvensena gali reikšti grūdinimąsi šaltame vandenyje. O ką jau kalbėti apie klaidingas visuomenės nuostatas susijusias su sveikatos stiprinimo ir žalingos gyvensenos sąsajom, pvz., alkoholis stiprina imunitetą ar tinka širdies kraujagyslių ligoms gydyti.
Jei pacientas nevykdo savo pareigų, kai jis hospitalizuotas, gydymo įstaiga turi teisę nebesuteikti sveikatos priežiūros paslaugų. Tačiau kaip nustatyti ar pacientas rūpinasi savo sveikata kai jis nėra hospitalizuotas? Ar tokiu atveju kai pacientas sąmoningai nesirūpina savo sveikata, jo gydymo išlaidos turėtų būti kompensuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis? Su panašiomis dilemomis dažnai susiduriama formuojant sveikatos politiką.
Kas būtų jei rizikinga sveikatos elgsena būtų per brangi?
Kas būtų, jei Lietuvos respublikos teisės aktai leistų sudaryti sudėtingesnes sąlygas kompensuojamoms sveikatos priežiūros paslaugoms gauti, kai pacientas priskiriamas rizikingos sveikatos elgsenos grupei arba apmokestinant tam tikrus maisto produktus, kurių nesaikingas vartojimas susijęs su rizika sveikatai, kaip tai padarė danai apmokestinę riebalus, cukrų, kurių nesaikingas vartojimas yra žalingas sveikatai. Visa tai priklauso nuo šalyje patvirtintų teisės aktų. Valstybės sveikatos politika gali būti nukreipta į rizikos mažinimą ir kontrolę arba į pagalbos teikimą jau priklausantiems rizikos grupei.
Ar tokiu atveju, kai pacientas sąmoningai nesirūpina savo sveikata, jo gydymo išlaidos turėtų būti kompensuojamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis?
Lietuvos sveikatos mokslų universitete Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultete dirbanti teisininkė Kristina Astromskė teigia, kad visa tai galima tinkamai sureguliuoti per draudimo sistemą.
“Bet kuri draudimo sistema yra pagrįsta solidarumo principu, bet visiškai natūralu ir mums įprasta, kad už namo draudimą nuo potvynio brangiau moka tie, kurių namai stovi potvynio zonoje, arba už vairuotojo civilinę atsakomybę – tie, dėl kurių kaltės praeitame laikotarpyje įvyko eismo įvykių. Tad kodėl to nepadarius su sveikatos priežiūros draudimu?” – tvirtina teisininkė.
Teisininkė pastebi, kad jei būtų nustatyti vertinimo kriterijai, kurie leistų priskirti pacientus tam tikroms rizikos grupės, susietoms su konkrečiomis ligomis ir didesniais ligos gydymo kaštais, šie pacientai turėtų mokėti arba papildomai atsiskaityti už paslaugas: „Kai kurios sveikatos priežiūros paslaugos jiems galėtų kainuoti brangiau arba būtų kitaip apribotas jų prieinamumas lyginant su kitais pacientais.“
K. Astromskė taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje teismai yra išsprendę keletą bylų, kuriose buvo nustatytą ir įvertinta, kad pacientai nepakankamai rūpinosi savo sveikata ir taip prisidėjo prie žalos sveikatai atsiradimo. Todėl pacientai į savo pareigą rūpinantis savo sveikata turėtų žiūrėti atsakingiau.
Praktika užsienyje
LSMU MA VSF Profilaktinės medicinos katedros lektorė dr. Rugilė Ivanauskienė pateikia keletą pavyzdžių kaip tokia praktika taikoma užsienyje. Švedijoje pirminėje sveikatos priežiūros grandyje diegta rūkymo minimalios intervencijos programa, kurios metu pas šeimos gydytoją įvertinama ar pacientas rūko. Tai daroma vadovaujantis moksliškai pagrįstu klausimynu.
Po 6 mėnesių pacientai dar kartą apklausiami. Jei pacientas meta rūkyti, šeimos gydytojui išmokamas papildomas atlygis.
Amerikoje buvo taikoma tokia praktika, kai rūkantieji mokėdavo papildomas sveikatos draudimo įmokas. Rūkančiajam buvo skiriamas tam tikras laikotarpis, per kurį jis gali mesti rūkyti nuo to laiko kai apskritai nustatoma ar jis rūko. Jei per tą laikotarpį pacientas nemetė rūkyti, apskaičiuojamos ir skiriamos papildomos sveikatos draudimo priemokos.
Ingrida Jaselskytė
LSMU MA Visuomenės sveikatos fakultetas
SXC.hu – Sanja Gjenero nuotr.
