Skuba ne tik lietuviai
Žmonės, kurie amžinai kur nors skuba, tampa XXI a. skubėjimo ligos aukomis. Ligą sukelia naujos technologijos, dėl kurių žmonės lengviau praranda savikontrolę. Jie nuolat jaučia spaudimą, kai bando viskam rasti laiko ir visur suspėti. Šiuolaikiško gyvenimo tempas neaplenkia nė vieno. Daugelį mūsų skubėjimas lydi kasdien – kiekvieną minutę nuo gimimo iki mirties.
Anot gydytojo psichiatro-psichoterapeuto V. Bartkevičiaus, amžina laiko stoka skundžiasi ne tik lietuviai. Pasaulis kaip išprotėjęs skuba vartoti, praturtėti, pasiekti, pasisotinti. Labiausiai skubėjimas juntamas JAV didmiesčiuose Niujorke, Los Andžele, Čikagoje. Ten žmonės nuolat skuba, lekia, tik neaišku kur. Skubėjimas tampa tarsi šalies kultūros dalis.
Pasaulio didmiesčiuose prieš 10 metų ir pernai atliktas įdomus tyrimas atskleidė, kad žmonės vis daugiau darbų atlieka skubėdami ir kad miestiečiai dabar netgi vaikšto 10 proc. greičiau nei prieš dešimtmetį. Žmonės skuba ne tik darbe, bet ir sėdėdami prie vairo – užstrigę kamštyje, daro tūkstančius nesąmoningų veiksmų: judina rankas, kojas, žandikaulį, tampo rankeną, vis perbraukia plaukus.
Skubame ruošdamiesi į teatrą, būdami kavinėje ar parduotuvėje. Bėgte per prekybos salę, paknopstom prie kasos, dar pardavėją paraginame greičiau suktis. Pietaujančiųjų valandą šalyje taip pat vis mažiau, nes laikas nelaukia.
Skubėti nesustojame net bendraudami su artimaisiais. Nemažai tėvų gyvena pagal jau atgyvenusias vertybes, o vaikai – pagal modernios visuomenės tradicijas. Jų požiūris į tuos pačius dalykus jau skiriasi. Tokios problemos, anot mediko, nebuvo senovės lietuvių klasikinėje visuomenėje, kaime daugelis kartų gyveno pagal tas pačias tradicijas. Dėl nesusikalbėjimo kyla daug konfliktų, kenčia emocinė, psichinė žmogaus sveikata. Stinga laiko susėdus nuoširdžiai pasikalbėti.
Daugelis skubančių tėvų pripažįsta, kad vaikams skiria per mažai laiko, tačiau ne visada gali ką nors iš esmės pakeisti. Gydytojas siūlo kiekvieną bendravimo minutę išnaudoti iki galo. Jeigu jau guldome vaiką, tai reikia skirti laiko vien tik šiam veiksmui atlikti, o ne kartu atlikti dar keletą darbų, raginant vaikus kuo greičiau atsigulti. Tai itin svarbu vaikams nuo pusantrų iki trejų metų, kai formuojasi įgūdžiai visam gyvenimui, bet vaikas dar nesupranta racionalios argumentacijos. Vėliau, nuo trejų metų, galima išnaudoti ir verbalinę komunikaciją nepamirštant, kad ji bendraujant tesudaro vos 8 proc.
„Skubėjimas yra tapęs tiesiog epidemija, neretai pavojinga ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Mes tarsi gyvename ne savo gyvenimą. Lyg ir jaučiame, kad sau meluojame (dar šiek tiek padirbsiu, tada jau gyvensiu), tačiau nerandame laiko nustoti skubėti, – tvirtina gydytojas. – Žmonės pamiršta, kad skubėti reikia tada, kai atsitinka nelaimė, kyla gaisras, avarija, kas nors sužeistas, tačiau tokiais atvejais dažniausiai ne skubame, o tiesiog sustojame.“
Skubėjimas alina sveikatą
Daugeliui atrodo, kad nuolatinis skubėjimas ir streso sau kėlimas yra norma, kad taip turi būti, ir toliau save veja, tačiau nuolatinė skuba kelia įtampą, su kuria susiję daugelis ligų. Ne veltui sakoma, kad visos ligos „nuo nervų“. Anot gydytojo, gyvenimas skubant – tai nerimas, nepasitikėjimas savimi, nenoras sustoti, rinktis, baimė gilintis, baimė nebūti tuo, kas iš tiesų esi, greita medicinos pagalba vaistais ir maisto papildais.
Žmogų skubėti verčia dar vienas veiksnys – vidinis nerimas, kurį kartais sunku sutramdyti. Nerimas gimsta dar vaikystėje, kai tėvai neturi pakankamai laiko vaikams, juos nuolatos ragina, skubina, ir jie, dar nesuvokdami, kodėl reikia skubėti, „užsikrečia“ nerimu. Nors niekas ir neberagina, užaugusį žmogų jau yra užvaldęs nerimas – jis lekia, skuba, bėga nesuprasdamas, ką ir kodėl nori padaryti, net neturėdamas laiko apie tai pagalvoti. Net pervargęs toks žmogus laksto iš kampo į kampą, negali produktyviai dirbti, bet vis tiek neleidžia sau pailsėti.
Skubėjimas priskiriamas prie svarbių kasdienybės stresų. Stresą XX a. viduryje „atrado“ kanadietis mokslininkas Hansas Silis. Mokslininkas apibūdino jį kaip organizmo reakciją į jam keliamus reikalavimus. H. Silis pareiškė, kad stresas yra būtina gyvenimo sąlyga, nes nestimuliuojamas organizmas miršta. Šių laikų mokslininkai tvirtina, kad gydomuoju laikomas tik sportinis stresas.
Net mažiausią stresą lydi padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis, hormonų pakitimai, padažnėjęs pulsas, greitesnis, paviršutiniškesnis kvėpavimas, virpančios rankos, prakaitavimas, įsitempimas, sustingimas, lydimas nestiprių skausmų, ypač nugaros, kaklo ir pečių, nemalonūs pojūčiai skrandyje ir žarnyne, galvos skausmai. Elgesys ir veiksmai tampa skubūs, neapgalvoti, neplaningi, atsiranda polinkis į radikalumą, agresyvumą, prievartą ir t. t.
Moderniai visuomenei pravartu skubėti neskubant
SXC.hu -Hans Widmer nuotr.
Anot gydytojo, norėdami išvengti skubėjimo, visų pirma turime išmokti sakyti „ne“ ir dažniau vadovautis filosofų mėgstamu posakiu „skubėk lėtai“. Senovės Romoje aukštuomenės privilegija buvo lėtas gyvenimo tempas. Skubėti turėjo tik vergai. Pasak karvedžio Aleksandro Suvorovo, greitis reikalingas, bet skuba žalinga. Deja, šios tiesos mažai kas paiso.
Liaudies išmintis apie skubėjimą taip pat nekokios nuomonės. Tai patvirtina ne viena patarlė: skubėk lėtai; skubėjimas – klaidų tėvas; skubų darbą velnias renka; neskubėk ir būsi pirmas, – juolab kad skubėjimas nepagerina gyvenimo kokybės. Skubiai atliktus darbus neretai tenka atlikti iš naujo.
Gydytojo teigimu, gerai, kad žmonės jau ima suvokti savo skubėjimą (neįmanoma funkcionuoti kiekvieną dienos minutę – skubėti gyventi, valgyti, vartoti) ir susimąsto apie lėtesnį tempą. Pasaulyje kyla judėjimas, propaguojantis lėtą gyvenimo tempą. Jo šalininkai teigia: „Vėžliai juda lėtai, bet gyvena ilgai.“ Italijoje įkurtas lėto maisto judėjimas – priešingybė greitajam. Įkurta ir organizacija „Gyvenimas be sumaišties“, vienijanti per 60 000 pasekėjų. Jų simboliu tapo sraigė.
Dauguma įsitikinę, kad yra stebuklingas receptas, kurį gali išrašyti psichoterapeutas. Deja, stebuklai iš dangaus nekrenta, juos kuriame patys. Gydytojas įsitikinęs, kad pirmiausia reikia susirasti savo individualų gyvenimo ritmą, kuris teiktų pasitenkinimą, o ne kančias. Žmogui būtina pailsėti, tačiau poilsis ir turi būti tikras, o ne imitacija. Tai padeda suvaldyti vidinį skubėjimą, jį racionalizuoti, susitvarkyti su savo pareigomis ir išlaikyti normalų darbingumą. Gydytojas sako pastebėjęs, kad žmonės bijo poilsio, kai nieko neveikiama. Pasyvumą reikia rinktis, kai pavargstama nuo veiklos. Geriausia tiesiog gulėti, gulėti, gulėti… Toks išsigulėjimas padės susigrąžinti per kelis mėnesius prarastas jėgas.
„Siekiant sveikatos, norint būti patrauklia asmenybe, laukiant sėkmės, geriausia, kai panaudojamos visos fizinės ir psichinės galios. Tai būtina daryti neskubant. Galvokite pozityviai ir su kūnu atlikite veiksmus, kurie sustiprina dvasinę būseną“, – pataria gydytojas ir primena, kad pabūti kartu su jums brangiais žmonėmis neskubant ypač svarbu per šventes. Pabūti kartu – tai džiaugtis vienas kitu ir nepamiršti pasakyti, kaip mylite vienas kitą.
Miglė REMEšKEVIČŠTĖ
SXC.hu – Odan Jaeger nuotr.
