Nesišypsantieji nušvinta plačia šypsena
Sekmadienio popietė. Prie Kurtuvėnų žirgyno maniežo automobilių aikštelė pilnutėlė – lankytojai atvyko pamatyti, pajodinėti, aplankyti žirgų. Manieže vyksta užsiėmimai: mankštinami žirgai, ant dviejų sėdi po vaiką – vyksta hipoterapijos užsiėmimai.
Veiksmą manieže stebintys vaikai, rankose spaudžia lauktuves savo keturkojams bičiuliams. Morkomis, obuoliais ar duona žirgus vaišins po jodinėjimo. Kiti vaikai dėl savo sudėtingos sveikatos būklės į Hipoterapijos centrą atnešami ant rankų, atvežami neįgaliųjų vežimėliais.
Jiems bei jų tėvams laikas, praleistas žirgyne, tampa atgaiva: ištrūksta iš namų, pakeičia aplinką, pajunta žirgo šnopavimą, ritmingą raminantį žingsnį.
„Į hipoterapijos užsiėmimus atvežami vaikai iš šiaulių, Žagarės, Joniškio, Kuršėnų ir kitų miestų. Reguliariai užsiėmimuose dalyvauja apie 20 žmonių. Pati jauniausia mūsų lankytoja – metukų mergaitė, kuriai diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Ji nei sėdi, nei vaikšto, tačiau labai gerai jaučiasi, kai užkeliame ant žirgo. Gulėdama ant pilvuko joja kelias minutes. Vyriausia – suaugusi moteris po galvos traumos“, – pasakojo šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Sveikatos studijų katedros lektorė, Neįgaliųjų jojimo asociacijos narė Jurgita Rutkienė.
Į žirgyną – kartu
Hipoterapijos užsiėmimus veda ir kineziterapeutė Laura Straubergaitė – Neįgaliųjų jojimo asociacijos prezidentė, šiaulių kolegijos Sveikatos fakulteto Biomedicinos studijų katedros lektorė. Prieš dešimt metų ėmusi studijuoti šiaulių universitete kineziterapiją, šiandien ji – apsigynusi biologijos daktaro disertaciją tema „Jojimo ir pratimų ant didžiojo kamuolio poveikis sveikų vaikų ir vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, bendrajai motorikai, raumenų aktyvumo simetriškumui ir psichoemocinei būsenai“.
Manieže ji sėdi ant žirgo prilaikydama metukų dukrelę. Mergaitė smalsiai dairosi, delnukais liečia žirgą ir smagiai guguoja. „Dažnai atvažiuojame į žirgyną kartu“, – glaudė dukrelę Laura. Būdama studentė Laura dažnai viešėdavo Kurtuvėnų žirgyne, kur gilinosi į hipoterapijos ir vaikų sveikatos klausimus. Žirgyne susikirto Jurgitos ir Lauros keliai, kur jos tapo ne tik draugėmis, bet ir bendramintėmis.
Hipoterapija susidomėjusi žirgyno darbuotoja Jurgita, netrukus įstojo į šiaulių universitetą mokytis kineziterapijos. Besigilindamos į šią sritį moterys pamanė, kad joms reikia turėti savo žirgą. Ėmusios ieškoti tinkamiausio išmaišė visą šalį.
„Mūsų žirgui Korvetui dabar gal – 15-16 metų. Pirkome prieš penkeris metus. Apvažiavome ne vieną augintoją, ūkininką, kol radome ramaus charakterio, gero būdo ir taikų žirgą. Jo didžiausias privalumas – taisyklingas žingsnis“, – sakė Jurgita ir Laura.
Pasitikėti aplinka ir aplinkiniais
Užsiėmimuose vaikus sodina ar guldo ant dviejų žirgų. Jei reikia ligoniukui, specialistas sėda šalia, jei vaikas išlaiko pusiausvyrą ir gerai jaučiasi vienas ant žirgo – einama šalia. Moterys vardija, kad žirgų terapiją rekomenduojama taikyti vaikams ir suaugusiems, kurie serga cerebriniu paralyžiumi, raumenų distrofija, Dauno sindromu, įgimta stuburo išvarža, autizmu, kuriems diagnozuotas sulėtėjęs raidos vystymasis.
Hipoterapijos nauda pastebima, aiškino mokslininkės, patyrusiems galvos smegenų traumas, potrauminės būklės, kenčiantiems nuo depresijos, asmenybės sutrikimų, turintiems elgesio ir emocijų problemų. L. Straubergaitė pasakojo, kad geriausias atpildas už darbą, įdėtas pastangas šioje srityje – visiškai nekalbančio autizmu sergančio vaiko ištartas žodis ar tik garsas, jo šypsena, veiksmas, cerebrinio paralyžiaus kamuojamo vaiko laisvesni judesiai ar depresija sergančio žmogaus švytintis veidas.
„Kiekvienas sergantysis hipoterapiją priima savaip. Pradedame iš toli, po truputį, pratiname ir supažindiname su aplinka, žirgu, paglostome kartu. Iškart ant žirgo nesodiname. Vaikas turi imti pasitikėti mumis ir aplinka, saugumo jausmas itin svarbus“, – pasakojo specialistė.
“šiaulių krašto” – Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Žirgo judesiai gydo
Raitelis hipoterapijos užsiėmimo metu gali sėdėti ant žirgo veidu pirmyn ar atgal, šonu, gulėti ant pilvo, nugaros. Svarbiausia, kaip sako J. Rutkienė, atrasti būdų, kaip atpalaiduoti ar formuoti įtemptus vaiko raumenis. Šalia einantis kineziterapeutas turi nuolat stebėti raitelio reakcijas, koreguoti vaiko padėtį ant žirgo, ėjimo greitį ar kryptį.
„Jei ligoniukas savarankiškai negali sėdėti, jojama tandemu ir jį prilaiko kartu jojantis raitelis. Kartais vaikas paguldomas ant žirgo“, – Jurgita rodė manieže ant žirgo nugaros paguldytą vaiką.
Pasakoja, kad taikant šią terapiją gerėja pusiausvyra, nes kai žirgas juda, raitelis privalo nuolat išlaikyti pusiausvyrą, todėl jo pilvo ir nugaros raumenys įsitempia.
„Trimačiai žirgo judesiai priverčia raitelį įtempti kai kuriuos raumenis, ką sunku išgauti kitomis kineziterapijos priemonėmis“, – aiškina specialistė.
Pastebėta, kad ritmiški žirgo judesiai, skleidžiama šiluma silpnina raitelio raumenų įsitempimą. Gerėja kvėpavimo ir kraujotakos sistemų funkcijos. Šių užsiėmimų metu nėra atliekami aktyvūs pratimai.
Veikia geriau nei saldainis
„Autistams hipoterapija lyg savotiška psichologinė-pedagoginė poveikio priemonė. Viskas pasiekiama per malonumą. Tarkim, toks vaikas nekalba. Jam pasakai, kad risnoti pradėsime tik tada, kai jis to paprašys. Veikia geriau nei saldainis – paprašo“, – šypsosi Jurgita.
Hipoterapija, J. Rutkienės teigimu, netaikoma nėščiosioms, struktūrine skolioze, osteoporoze sergantiems, esant aktyviai tuberkuliozei, epilepsijos, alergijos kamuojamiems žmonėms.
„Tokiomis ligomis sergantiems žmonėms sveikatos būklė gali pablogėti. Laikomės principo, jei negali užtikrinti saugumo, o rizika yra didesnė negu nauda – geriau tokių užsiėmimų atsisakyti“, – tikino moteris.
Natalija KONDROTIENĖ
“šiaulių kraštas”
SXC.hu – Andreas Krappweis nuotr.
