Dalijasi atskleistomis smėlio paslaptimis
Marina Sosnina Lietuvoje vieši ne pirmą kartą. Dalyvaudama renginiuose savo talentu ir patirtimi dalijasi su kitais, kartais moko piešimo ant smėlio subtilybių.
„Piešimas ant smėlio – ne tik menas, tai dar ir terapija, kurios metodiką kūriau 7 metus. Pavadinau tai “smėlio istorijomis”. Smėlyje gimsta ne tik apmąstyta žmogaus istorija, bet ir tuo pačiu metu atskleidžiamos jo problemos, sunkios, kamuojančios situacijos.
Rankomis piešiamas vaizdas, šio vaizdo matymas, kylantis iš to įspūdis – viskas susiję. Ateina problemos sprendimo būdas. Žmogus atsipalaiduoja“, – pasakoja M. Sosnina.
Moteris šypsosi, kad išbandžiusi smėlio „magiją“ buvo maloniai nustebinta teigiamų pokyčių: mintys tapo sklandesnės, greitesnės, greičiau įsimindavo informaciją, net kalbėti ėmė greičiau, sustiprėjo asmeninės vertės pojūtis. Suprato – smėlis per pirštų galus stimuliuoja smegenų veiklą.
„Esu dailininkė, bet mano mintys netilpdavo viename paveiksle. Negaliu stovėti ir tapyti vieno vaizdo. Mintyse nuolat gimsta ištisos istorijos, kurias noriu papasakoti. Supratau, kad man reikalinga animacija, nes joje vyksta veiksmas, viskas transformuojasi, dinamiškai keičiasi, galiu išlieti mintis ir idėjas“, – pasakojo moteris.
M. Sosnina parodo paveikslą, kurį spalvotu smėliu piešė, kai išgyveno sunkų periodą – ėmėsi piešti laisvę, kaip ji tai suprato: Sankt Peterburgo gatve eina lietaus merkiama mergaitė; niūrus dangus, praeiviai su skėčiais, o šviesiais rūbais apsirengusiai basai mergaitei – gera.
„Kaip vaikui reikia džiaugtis kiekviena diena. Piešiau paveikslą ir jutau palengvėjimą. Įsikūnijau į tą mergaitę, viduje buvo gera, sunkumas išnyko“, – dalijosi patyrimu ponia Marina.
Pasakojama smėlio piešiniu
Ilgai tobulinusi savo metodiką ji žino, kad tereikia žmogui pasakoti istoriją, kurią jis piešia, nesvarbu, miesto, šalies ar išgalvotą, nejučia jis išsipasakos savo baimes, lūkesčius, problemas.
Kebliau, pasak dailininkės, yra su suaugusiais. Vaikas atviras ir nemoka giliai užslėpti baimių, nuoskaudų ar pykčio, o suaugę žmonės savyje labai giliai saugo daug negatyvių dalykų, juos kaupia.
„Gali būti ir kolektyvinis užsiėmimas, kai žmonės piešia ant smėlio ir kiekvienas pasako savo nuomonę. Kartu dirbantis pedagogas turi matyti kiekvieno reakciją, požiūrį į aptariamą problemą. Po to kartu apmąstyti, surasti išeitis, kad žmogus išmoktų valdyti situacijas.
Piešimas smėliu išskirtinis tuo, kad problemos ar jausmai išsakomi ne tik žodžiais, bet ir pirštais, rankomis, įsijungia motorinė atmintis. Informacija eina per kūną, žvilgsnį, balsą, klausą“, – pasakojo M. Sosnina.
Smėlis, pasak jos, plečia lytėjimo pojūčių sferą, padeda vystytis smulkesnei pirštų motorikai. Piešimas ant smėlio turi įtakos mąstymui, atminties, dėmesio lankstumui.
„Piešiant ant smėlio abiem rankomis dirba abu smegenų pusrutuliai, tai skatina fantazijos, meninio mąstymo tobulėjimą.
Pieštuką ar teptuką piešiantysis spaudžia rankoje, įsitempia raumenys, o piešiant smėliu ranka yra laisva, raumenys neįsitempę, laisviau „išeina“ emocijos, per atsipalaidavusius pirštų galus išsilieja į smėlį“, – pasakojo ponia Marina.
Sielos skausmą – išpiešti
Kartais psichologai klausia M. Sosninos, kaip dirbti su žmonėmis, kuriuos kamuoja apatija, sielvartas netekus artimo žmogaus, nusivylusiems, kenčiantiems sveikatos sutrikimus.
Ji siūlo skausmingą situaciją piešti smėlyje, tada savaime ateina supratimas, atleidimas, atsiskleidžia situacija iš kitos pusės.
„Nėra dviejų žmonių, kurie jaustų ir vaizduotų tą patį. Vienam baimė gali asocijuotis su tamsia spinta, kitas spintą vaizduos kaip jaukumą. Vienas kačiuką matys kaip švelnumą, kitas tame piešinyje matys velnią“, – dėstė pavyzdžius specialistė.
M. Sosnina piešiantiems siūlo išmokti pajausti save, išreikšti savo jausmus, pajausti būseną, nes pasąmonės konfliktus ir vidinius išgyvenimus lengviau galima išreikšti regimais vaizdais juos išpiešiant nei kalbamosios psichoterapijos metu.
„Paveikslas, sukurtas savo rankomis, yra neginčijamas įrodymas ir liudijimas įvykusių pasikeitimų, o jo turinys ir stilius teikia informacijos, kuri padeda analizuoti išgyvenimus.
Yra vienodų simbolių, kurie reiškia panašius dalykus, pavyzdžiui, širdis daugeliui siejasi su meile. Bet kartais žmonės žiūri vienodus piešinius, o mato skirtingai. Sieja matomus objektus tik su jiems žinomais ir patirtais išgyvenimais“, – sakė specialistė.
Gyvena savo paveiksle
Piešti smėliu M. Sosnina siūlo vaikams nuo dvejų metų, kai jie nustoja viską dėti į burną ir ragauti. Pati išbandė, jog dėl saugumo į šviečiančią dėžę pripylus birių manų, mažyliai juos pirmiausia ragauja.
Po kurio laiko manus pakeitė į smėlį ir stebėjo, ar ir smėlį jie valgys. Vaikai ją nustebino, nes smėlio nebesidėjo į burną – ėmė piešti ir žarstyti. Pataria, jog tokio amžiaus vaikų užsiėmimai turi trukti nuo 5 iki 25 minučių – užtenka laiko mažai improvizuotai pasakaitei.
„Visada sakau, kad vaikai neturi problemų, problemų turi jų tėvai“, – pabrėžė moteris. Ji užsiėmimų metu pedagogams rekomenduoja stebėti su vaikais užsiimančių tėvų reakcijas, pastabas, atkreipti dėmesį, kas dominuoja, kaip tramdo, gal žemina.
Nusišypso, jog prie svetimų žmonių tėvai visada mandagūs ir ne tokie, kokie jie būna namuose su savo vaiku. Ji įsitikinusi, kad tėvai yra rakteliai į vaikų pasaulį. Pažinus tėvus, pamačius, kaip jie bendrauja, dirba, kalbasi su savo vaiku, atsiveria keliai ir į kamuojančias problemas.
„Vaikai būna labai dėkingi, kai jų interesais, pomėgiais, pasaulėžiūra nuoširdžiai domimasi. Todėl kartu piešiant galima išspręsti šeimyninius, tarpasmeninius ir kitokius konfliktus“, – patarė M. Sosnina.
Natalija KONDROTIENĖ
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
“šiaulių kraštas”
