Gydytojas nuo daugelio ligų
Beržai – vieni greičiausiai augančių Žemėje medžių, nes kai kurios jų rūšys jau po šešerių metų gali siekti 7 metrų aukštį. Kai kurios jų rūšys išgyvena iki 160 metų. Įdomiausia tai, kad dirva, esanti šalia šių augalų, visada būna švari. Senovės išmintis pataria, kad geriausia gydytis – tarp beržų. Šią mintį patvirtina ir moksliniai tyrimai – šie medžiai praturtina orą sveikatai naudingomis medžiagomis.
Kvėpuoti tokiu oru – puiki priemonė gydant nualintą nervų sistemą, tai padeda koncentruoti jėgas, sutelkti dėmesį. Beržais patariama gydyti lėtines ligas, aterosklerozę, hepatitą, gastritą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, prostatitą, nefritą, odos, dantų ir dantenų ligas bei dar ne vieną tuziną ligų.
Nuo sveikatos neatskiriamas ir grožis. Atėjus šiltesniems orams, norisi dėvėti trumpesnius drabužius. Deja, neretai kojų grožį gadina celiulitas, kuris, metams bėgant, vis labiau ryškėja. Riebalai kaupiasi poodiniame sluoksnyje, sudaro palankias sąlygas odos nelygumams, panašiems į apelsino žievelę, atsirasti. Beržų lapų arbata – puiki priemonė, padedanti atsikratyti šlakų ir naikinti celiulitą.
Beržo lapai, kuriuose gausu flavonoidų, eterinio aliejaus, dervų, vitamino C, cukraus, saponinų, organinių rūgščių, mikrobus naikinančių medžiagų, skinami gegužės mėnesį, kol yra gležni bei kvapūs. Jie džiovinami gerai vėdinamoje ir nuo tiesioginių spindulių apsaugotoje patalpoje. Sausus beržo lapus geriausia susipakuoti į popierinius maišus. Tokiu būdu paruošta beržo vaistinė žaliava tinkama vartoti 2 metus.
„Tikriausiai pastebėjote, kad beržų lapai dedami į daugelį vaistažolių mišinių. Vienų lapelių arbata yra kartoko skonio, todėl geriau pridėti derančių žolelių, tokių kaip paprastosios kraujažolės, sėjamosios avižos žolės, kiaulpienės, garšvos, dilgėlės, garšvos lapelių, paprastosios gervuogės ir žemuogės lapelių. Tokia arbata bus malonaus skonio, o kartu ir turės naudingą poveikį organizmui“, – pataria valgomų augalų žinovė Kristina šilinskienė ir siūlo pasigaminti beržų fitolį, kurį gausite beržų pumpurus arba jaunus lapus užpylę nerafinuotu saulėgrąžų ar kitokiu aliejumi.
Tokį antpilą reikia palaikyti 14 dienų tamsioje vietoje, tuomet nukošti. Beržų fitolis puiki priemonė nuo sąnarių skausmo, celiulito profilaktikai, skatina plaukų augimą.
Jeigu visgi vartojate vienus beržo lapus, verta žinoti mažą gudrybę – lapuose esančios veiksmingosios medžiagos – saponinai – ypatingai gerai išsiskiria, jeigu į paruoštą beržo lapų arbatą įberiama žiupsnelį geriamosios sodos.
Beržo lapų terapiją puikiai žino garinės pirties mėgėjai. Kvapi beržinė vanta šalina stresą, nuovargį, gerina kraujo apytaką, jaunina odą geriau už bet kokias kitas kosmetikos priemones ir procedūras. Beržinė vanta rišama jau lapams visiškai subrendus, t. y. po Devintinių.
Ne tik dekoratyvus krūmas
Lietuvių sakmėse lazdynas laikomas šventu. Tikėta, kad velnias bijodavęs lazdynynų. Siekdami apsisaugoti nuo perkūnijos, žmonės duris ir langus apkaišydavę lazdynų šakutėmis, o griaudžiant perkūnijai buvo patariama slėptis po lazdynu. Senovės germanai šį medį laikė pavasario, gyvybės ir nemirtingumo simboliu. Kai kurių tautų pasakose lazdynas turi ypatingų galių ir apsaugo nuo raganų ar kitų nelabųjų.
Valgomų augalų žinovė sako, kad lazdynas išties pelnytai lyginamas su visame pasaulyje garsiu ginkmedžiu, nes išjudina vidinę žmogaus išmintį, pažinimą ir įžvalgumą.
Tiems, kas nori pagerinti kraujotaką, sustiprinti kojų venų ir veido srities kapiliarų tonusą bei išsaugoti gerą atmintį, gegužės–birželio mėnesiais, reiktų nepatingėti prisiskinti lazdyno lapų.
„Lazdyno lapų arbata malonaus skonio, o lapai gali būti derinami kartu su dirviniu asiūkliu, dirvine čiužute, dilgėlės šaknimis, arba su raudonojo dobilo žiedais“, – pasakoja K. Šilinskienė.
Lapų nuoviras padeda nuo plaukų slinkimo bei pleiskanų, vyrams valo prostatą.
Lapai džiovinami paskleisti pastogėse arba po tentais. Surištos į šluoteles šakelės kabinamos pastogėse viršūnėmis žemyn. Miestietės lazdynų lapus sėkmingai gali išdžiovinti atvirose orkaitėse. Lapuose yra rauginių medžiagų, eterinių aliejų, alkaloidų, karotino, askorbo rūgšties, flavonoidų, antocianų.
Kūnui ir sielai
Kūną apgaubia, dvasią priglobia. Nuo bado gina ir sveikatą gražina. Aprėdo, pavalgydina ir dar gardžiai pavaišina. Ir apauna, ir aprėdo, ir garbumo duoda priedo. Košė lapienė, medus ir pienas – iš to paties kiemo – KAS? Tokios liepos mįslės. Iš tiesų – galybių liepa turi daug, viskam tinkama. Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie savo sodybos. Manau, dažnas man pritarsite – kaip gera pastovėti pavėsyje po dūzgiančiu bitėmis milžinišku medžiu ir svaigti nuo jo aromato…
Liepos net perkūnas lenkiasi, beveik niekada netrenkia. Mat liepos brazde ir medienoje, kad ir nedaug, yra aliejaus. Dėl to, ji prasta laidininkė.
Liepa – itin vertinamas ir gerbiamas medis, skatinantis aktyvumą, kūrybiškumą. Liepa mylima ne tik už savo nuostabų grožį, bet ir dėl gydomųjų savybių. Tai vienas iš nedaugelio augalų, kuriame yra fitohormonų – medžiagų, artimų moteriškiems lytiniams hormonams. Todėl dažnai teigiama, kad liepa įkūnija moteriškąjį pradą.
šis medis gyvuoja gana ilgai – vidutiniškai iki 300-400 metų, o kartais – ir iki 1200 metų. Vasaros kelionių metu verta aplankyti Papilės miestelį Žemaitijoje, – jo parke auga penkiolikos kamienų šimtametė liepa – vienintelė tokia mūsų krašte.
Nors liepų žiedai – populiariausia liaudies medicinos priemonė, tačiau ne ką mažiau vertingi ir šio medžio lapai. Jaunus lapus galima valgyti vienus arba juos dėti į salotas, mišraines, sumuštinius. „Jauni liepų lapai ir pumpurai yra labai skanūs, maloniai salsvi. Iš jaunų liepų lapų galite pasiruošti salotas arba išsikepti blynus: porą saujų jaunų lapų stambiai supjaustyti, įmušti porą kiaušinių ir porą šaukštų miltų, kepti labai trumpai“, – dalijasi patirtimi augalų žinovė Kristina.
Lietuvoje natūraliai augančios mažalapės liepos lapai tinka ir į kasdienės arbatos mišinius, derinama su tokiais augalais kaip aviečių lapai, vaistinis šalavijas, čiobrelis, paprastasis kietis, kiaulpienės lapai.
Išsiruošę parsinešti miško gėrybių, nepamirškite, kad jų negalima rinkti miestuose ar kitose užterštose vietovėse. Taip pat jų nerekomenduojama rinkti šalia didelių pasėlių laukų, nes jie būna purškiami įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Nederėtų vaistinių augalų rinkti parkuose, kitose poilsio vietose. Tokie lapai neturi gydomojo poveikio, nes yra sukaupę buitinių ir pramonės atliekų. Vertingiausi jie surinkti toli nuo pramonės įmonių, kelių, geriausia – laukuose, pievose, kur retai vaikšto žmonės. Miške skinti lapai pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis. Geriausios vaistažolės surenkamos priekalnėse ir kalnų aikštelėse, kur dirvožemis turtingas mineralų, oras itin grynas ir švarus.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
Vido Venslaviškio nuotr.
