Baigia pamiršti
„Sumanėme žmones supažindinti su naudingomis žolelėmis miesto parkuose. Žinoma, parkai – ne pati geriausia vieta rinkti vaistažoles ir maistinius augalus, bet jie puikiai tinka norint supažindinti žmones su laukiniais augalais. O tie, kurie žino ką, kaip, kada ir kam rinkti, gali susirasti jų švarioje gamtoje“, – sako I.šidlaitė.
Abi moterys, dirbdamos ir su žolelėmis, ir su žmonėmis, pastebėjo, kad miesto gyventojai beveik nežino ar baigia pamiršti svarbiausias valgomas ir gydančias žoleles, augančias aplink mus. Žinodamos, kaip sunku ištrūkti pusdieniui ar bent kelioms valandoms iš miesto į pažintines ekskursijas ar seminarus, jos surengė trumpą ir nemokamą pažintinį pasivaikščiojimą miesto parku.
Liepos viduryje atnaujintame sostinės Bernardinų sode surengta pirmoji ekskursija, bet moterys tikina, kad tokių pasivaikščiojimų bus ir daugiau. Ir nebūtinai šiame gamtos prieglobstyje, bet ir kituose miesto parkuose. Jų Vilniuje netrūksta.
Ne tik arbatos
Rasa išmano apie gydomuosius augalus. Ji ne tik juos renka ir paruošia vartojimui, bet ir rengia daugybę mokomųjų seminarų, kuriuose galima patiems išmokti pažinti augalus ir iš jų pasigaminti arbatų, sirupų, hidrolatų, fitolių. Tad ant Vilnelės krantų Rasa pasakojo apie gydančias ir gražinančias žoles, kaip iš jų padaryti ne tik arbatas, bet ir sultis, aliejines ištraukas ir sirupus.
Ieva – puiki virėja, jos žinios apie valgomus laukinius augalus ir kaip juos patiekti į stalą – stulbina. Savo namuose Neries regioniniame parke ji rengia laukinių augalų valgių degustacijas. Jų metu galima paragauti šviežios naminės duonos su žolelėmis, žalio sviesto, varškės, pyragų ir tortų su laukinių žolių įdarais ir sirupais, laukinių lapų sriubų, užtepėlių su laukinėmis prieskoninėmis žolelėmis, sužinoti, kokias žoles, lapus, pumpurus, gėles, sėklas, riešutus bei šakneles galima rinkti ir kaip juos valgyti. Miestiečiai gali net daržą iš Ievos išsinuomoti ir ten pasisodinti daržovių.
Kadangi Ieva dar ir istorikė, ji gali papasakoti ir ką valgė paleolite gyvenę žmonės, t.y. tada, kai žmonės dar nebuvo žemdirbiai ir neaugino bulvių. Ši moteris vilniečius pažindino su valgomais augalais.
“Valstiečių laikraštis” – Ievos šidlaitės nuotr. R. Subačienė bando fermentuoti augalus pagal senovinį receptą.
Prie Vilnelės
Kelias prasideda prie Bernardinų sodo vartų ir pro įspūdingus kultūrinių augalų gėlynus suka tilteliu per Vilnelę. O ten – kone laukinė gamta. Visų pirma žoliautojos sustoja po liepa ir rodo kojomis nutryptus plačialapio gysločio lapelius. „Tai – vaistas nuo kosulio ir gastrito, bet gyslotis netinka tiems, kurie skundžiasi padidėjusiu skandžio rūgštingumu“, – teigia Rasa. „Jo sėklas galima dėti į maistą kaip prieskonius“, – antrina Ieva.
Iš jaunų virš galvos mirgančių liepos lapelių galima kepti blynus, dėti jų į arbatų nuo peršalimo ir virškinimo ligų mišinius. Apie liepžiedžių naudą žino visi, o štai kad riešutėliai, kurie atsiranda medžiui nužydėjus, – skanūs, žino nedaugelis. Tik dar reikia palaukti, kol jie prinoks.
Už upės pastebime pikulę – gležną augalėlį, kuris salotose gali pakeisti gražgarstes. Šalia auga trikertė žvaginė, kurią daugelis laiko piktžole. Galima valgyti jos lapus ir trikampes sėklas. Ji yra ir gyduolė – padeda nuo kraujavimų, viduriavimo, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligės. Spiritinė trikertės žvaginės ištrauka naudojama osteoporozės profilaktikai. Tik nėščioms moterims jos negalima vartoti.
Jei žmonės žinotų gerąsias daržinės žliūgės savybes, džiaugtųsi, kad ji auga, o ne rautų. Ši žolė – viena puikiausių salotų, gali pakeisti net špinatus. Jos galima dėti ir į sriubas, troškinius, padažus, patiekti prie mėsos. Ir tai dar ne viskas: žliūgė – dažinis augalas, ja galima ir audinius, ir plaukus nudažyti alyvų spalva. Beje, žliūgės sėklos išlieka gyvybingos net 10 metų.
Antrasis daržininkų siaubas – garšva iš tiesų yra valgomų laukinių augalų karalienė. Ją galima valgyti šviežią, virti, kepti, troškinti, džiovinti, rauginti, spausti sultis iš jos. Be to, garšva gydo podagrą, ji tinka ir reumatui, artritui, šlapimo pūslės, žarnyno sutrikimams gydyti. Šio augalo lapų kompresai padeda nuo nudegimų, vabzdžių sugėlimo, malšina sąnarių skausmus.
Akis sustoja ties kiečiu. Lietuvoje yra per dešimt šio augalo rūšių. Geriausiai žinome paprastąjį kietį ir kartųjį, kurį vadiname pelynu. Visų rūšių kiečiai turi kartumynų. Pelynas gali išgelbėti nuo virškinamojo trakto, tulžies pūslės sutrikimų, kepenų ligų, kirmėlių, o paprastasis kietis gali pagardinti patiekalus, ypač pupelių troškinius.
Į dilgėlę panašios notrelės žiedai peršalus padeda atsikosėti, o lapai valgomi.
Rasa giria takažolę – ji tinka virškinamojo trakto ligoms ir kosuliui gydyti. O Ieva priduria, kad jos lapelių galima dėti ir į salotas.
Balandų irgi vertėtų dėti į salotas, troškinius, sriubas, prisidžiovinti. Jų lapai ilgai išlieka minkšti, skanios ir sėklos. Sveikų produktų parduotuvėse galima įsigyti kinvos – tai irgi balandos, tik iš Bolivijos.
Rasa primena, jog būtina prisirinkti dilgėlių sėklų, sudžiovinti ir vartoti visus metus kaip maisto papildą. O Ieva sako, kad žalios spalvos sėklomis puošia įvairius kepinius, ypač tortus su glajumi, žagarėlių eglutes.
Ne visi sveiki ir vaistingi
Toliau kelias vingiuoja palei Vilnelę. Rasa paupyje pamato raudoklę – retą vaistinį augalą. Prieš lietų raudoklė ima raudoti: aprasoja jos lapeliai.
Prie takelio auga ugniažolė. Į arbatų mišinius jos galima dėti iki 5 proc., tačiau moterys sutartinai ragina iš pradžių pasitarti su gydytoju, – jau labai ji nuodinga. Tiesa, šviežios ugniažolės sultimis galima gydyti karpas.
šalia kerojanti varnalėša – gamtos stebuklas. Vėlai rudenį reikia išsikasti pirmamečių (dar žiedynų neturinčių augalų) šaknų. Varnalėšos šaknys valo organizmą, skatina medžiagų apykaitą, todėl padeda sulieknėti. Aliejinė jų ištrauka nepakeičiama plaukams stiprinti, o sudžiovintas skanu valgyti kaip riešutus. Švieži varnalėšos lapai tinka kompresams nuo reumatinių skausmų, sumušimų – tik prieš naudojant juos reikėtų kočėlu patrinti. Lapų galima prisišaldyti, kad ir žiemą turėtume. Varnalėšų šaknys troškinamos, verdamos kaip morkos. Jauni lapkočiai labai skanūs išvirti sirupe, o juos sudžiovinus išeina cukatos.
Barštis – tradicinės lietuvių viduramžių virtuvės karalius. Jį valgė ir kaimiečiai, ir didikai. Iki šiol burokėlių sriubą vadiname barščiais, nors ji buvo verdama ne iš jų, o iš barščių. Dar neseniai kaimo moterys rinkdavo barščius, džiovindavo ir valgydavo visus metus.
Toliau mažu žiedeliu geltonuoja žiognagė. Jos šaknys kvepia gvazdikėliais, todėl dedamos į „Benediktinų“ likerį, spiritinė išrauka padeda kai graužia rėmuo.
“Valstiečių laikraštis” – Rasos Subačienės, Ievos šidlaitės nuotr.
Jei būtų mažiau
„Jeigu kiaulpienės kainuotų tiek, kiek ženšenis, gal jas labiau vertintume. Ko turime daug, nevertiname, – sako Rasa. – Kiaulpienų šaknys valo kraują, kepenis, tinka diabeto profilaktikai. Sudžiovintas galima valgyti visą žiemą.“
„Jei iš jų gaminsite kavą, pamaišykite su trūkažolės ir varnalėšos šaknimis“, – pataria Ieva. Ji šį pavasarį rengė teminius pietus – viskas iš kiaulpienių. Padarė salotas, troškinį, išvirė sriubą, sako, išėjo ir labai skanus pesto padažas. Ir net pyragą iškepė, – kiaulpienių žiedlapiai pyragams suteikia saldaus sodrumo. O Rasa priduria, kad nereikia baimintis kartoko šio augalo skonio, nes kartumynai skatina virškinimą.
Iš tūbės žiedų gaminamas sirupas nuo spazminio kosulio. Visos kitos augalo dalys – nuodingos, ypač sėklos. Dobiliukų lapus galima valgyti kaip špinatus, o žiedus – dėti į arbatas, tešlas, kepinius. Dobilai padeda sergant dermatitu, ypač tinka moterims, nes turi daug estrogenų, tačiau visiškai netinka maitinančioms mamoms. Dirvuolė labai kvepia. Jos žiedynai gydo balso stygas, o aliejinė ištrauka stiprina venas.
Ieva rodo varputį ir tikina, kad iš jo šaknų galima daryti miltus. Bado metais šis augalas gelbėdavo žmones nuo mirties. O Rasa rankose jau turi naktižiedę. Jos pavyzdžiu ji pasakoja apie signatūrų teoriją: Dievas, mylėdamas žmones, kiekvienai ligai gydyti sukūręs vaistą. Bet žmonės buvo tokie nesupratingi, kad tų vaistų nepažino. Tačiau Dievas turėjo kantrybės visus augalus pažymėti žyme ir vėliau atrinkti žiniuonius, kurie galėtų tuos požymius atpažinti ir parinkti bei gydyti kitus. Tad reikia stebėti, kaip augalas atrodo: kokios jis spalvos, formos, kokius garsus skleidžia, ar duria, ar ne. Remiantis šia teorija, visi duriantys augalai padeda nuo duriančių skausmų, kad ir kepenų. Bergenijos šaknys panašios į storąjį žarnyną, o viskas, kas yra geltona, padeda nuo kepenų ligų.
šešėlyje veši asiūkliai. Jų yra daug rūšių, kai kurie iš jų nuodingi, todėl geriausia naudoti tik dirvinius. Juose labai daug silicio, stiprinančio plaukus, nagus, be to, jie valo inkstus. Pavasarį galima jų prisirinkti, sudžiovinti ir pasigaminti miltelius arba troškinti svieste kaip smidrus.
Reikėtų mokėti atpažinti ir dar vieną nuodingą augalą – vėdryną. Nuo jo galima net apakti, o vėdryno paragavę triušiai iškart žūsta.
Kraujažolės stabdo kraujavimą iš žaizdų ir slopina ūmius skausmus. Tinka į arbatas.
Moterys ant žolės kloja rakšluostį ir vaišina namine duona su laukiniais augalais, duoda paragauti saldaus kaip metus gysločių sirupo.
Aušrinė šėmienė
Freeimages – Steve Knight nuotr.
