Piktybinė širdies liga

Kodėl širdies nepakankamumą gydytojai vadina piktybine liga?

Dauguma sergančiųjų širdies nepakankamumu tampa nedarbingi. Jų gyvenimo kokybė prilygsta insultą patyrusių žmonių gyvenimo kokybei, nes dėl šios ligos atsiranda negalios. Be to, per penkerius metus miršta apie pusę ligonių, arba beveik tiek pat kiek nuo ypač pikto tiesiosios žarnos vėžio.

Ar žinoma, kas lemia ligą?

Širdies nepakankamumas – paskutinė visų širdies ligų stadija. Dažniausios širdies negalių priežastys – didelis kraujospūdis ir išeminė širdies liga, t.y. kai susiaurėja vainikinės širdies arterijos. Beje, padidėjusio kraujospūdžio liga serga apie pusė milijono Lietuvos žmonių. Blogiausia, kad sergantieji to nežino. Atsitinka netgi taip, kad pas gydytojus jie ateina dėl dusulio. Nustatomas širdies nepakankamumas, bet jų kraujospūdis būna jau normalus. Tai gali reikšti, kad širdis tiek nualinta, jog kraujospūdis dėl to sumažėja. Širdies nepakankamumas gali atsirasti ir dėl krūtinės anginos, miokardo infarktų. Šios ligos galima išvengti. Padeda visiems gerai žinomas sveikas gyvenimo būdas.

Tai gyvenimo būdo liga?

Labai dažnai – taip. Žinoma, negalime paneigti paveldimumo įtakos. Manyčiau, kad dėl genų mutacijų suserga apie 20–30 proc. žmonių.

Kokie pacientai dažniausiai kreipiasi į jus?

Dažniau – vyresnio amžiaus žmonės, t. y. tie, kuriems per 65-erius, mat širdis pakenkiama per ilgą laiką. Bet tai nereiškia, kad nėra jaunesnių. Jauniausias pacientas turbūt buvo vos 25-erių. Jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms širdies nepakankamumą Lietuvoje dažniausiai lemia alkoholio vartojimas.

Yra daug 50-mečių, jau persirgusių širdies infarktu. Pritaikius šiuolaikinį gydymą šiuos žmones pavyksta išgelbėti – laiku atveriama užsikimšusi kraujagyslė, bet ne visada pavyksta išgelbėti širdies raumenį, tad daugelis šių žmonių gyvena su pakenkta širdimi. Beje, dažniau širdies nepakankamumu serga kaimo gyventojai, nes ten prastesnė sveikatos priežiūra.

Kaip širdies nepakankamumu sergantys žmonės   jaučiasi?

Liga dažniausiai pasireiškia palengva. Tokiam žmogui darosi vis sunkiau judėti – iš pradžių sunkiau pakelti didesnius krūvius, pavyzdžiui, lipti į kalną ar į penktą aukštą, vėliau pasidaro sunku eiti palengva, galiausiai net sėdėdamas žmogus dūsta.

Dažnai žmonės mano, kad uždusti lipant į kalną normalu, nes jie nesimankština ar yra vyresnio amžiaus, todėl liga nenustatoma laiku.

Sergant širdies nepakankamumu gali pradėti tinti čiurnos, blauzdos, vėliau ir šlaunys. Vadinasi, širdis nebesugeba iš kitų organų išsiurbti kraujo, tada juose ima kauptis skysčiai.

Dažnai žmonės mano, kad taip atsitinka dėl prastos inkstų veiklos?

Taip, gali sirgti ir inkstai. Gydytojo reikalas nustatyti priežastį. Noriu pabrėžti, kad širdies nepakankamumas neturi ypatingų požymių. Bet kadangi širdis perstumia mažiau kraujo, todėl atsiranda nuovargis, tinimai, dusulys. Šiems ligoniams neskauda širdies. Skausmas – yra koronarinės širdies ligos simptomas, nes širdžiai trūksta deguonies.

Kone pusė Lietuvos žmonių turbūt pasakys, kad patiria panašių simptomų.

Sveikatos statistikos centro duomenimis, Lietuvoje širdies nepakankamumu serga daugiau kaip 130 tūkstančių žmonių, o mokslo duomenys rodo, kad nustatoma tik ketvirtadalis visų ligos atvejų. Taigi, gali būti, kad serga, bet to nežino, kas šeštas.

Kokiais tyrimais nustatomas širdies nepakankamumas?

Liga nenustatoma atlikus vieną tyrimą. Labai svarbios elektrokardiograma ir krūtinės ląstos rentgenograma, kuri parodo, kad širdis padidėjusi, o plaučiuose yra skysčių. Daugiausia informacijos gydytojai gauna iš ultragarsinio širdies tyrimo.

Patikimai ligą parodo kraujo tyrimas, kai nustatomas vadinamasis biožymuo: jei kraujyje randama natriuretinio peptido, kurį išskiria tik pavargusios, įsitempusios širdies ląstelės, vadinasi, žmogus serga širdies nepakankamumu, jei šio peptido nėra, ligos priežasčių reikia ieškoti ne širdyje. Šis kraujo tyrimas pirmą kartą atliktas JAV prieš 15 metų, mūsų Santariškių ligoninėje – daugiau kaip prieš 10 metų. Deja, kitose ligoninėse ir ypač pirminiuose sveikatos priežiūros centruose beveik nėra galimybės atlikti šį tyrimą, nors jis santykinai nėra brangus – kainuoja apie 40 litų.

Biožymens tyrimas galėtų padėti ne tik kardiologui, bet ir šeimos gydytojui – jis nukreiptų pacientą tinkama linkme ir būtų sutaupyta lėšų, mat nereikėtų atlikti kitų tyrimų ir netgi nereikėtų siųsti paciento pas kardiologą.

Kokie dar tyrimai atliekami siekiant nustatyti ligą?

Magnetinio rezonanso tomografija. Tačiau šio tyrimo tikrai nereikia visiems ligoniams. Jį naudojame, kai ieškome retesnių širdies nepakankamumo atsiradimo priežasčių ar prieš operacijas.

Ar svarbu nustatyti širdies nepakankamumo priežastį?

Be abejo, nes nuo to priklausys gydymas. Jeigu ligą sukėlė susiaurėjusios kraujagyslės, reikia jas išplėsti ar šuntuoti, jeigu hipertenzinė liga, privalome sutvarkyti kraujospūdį, jeigu širdies ritmo sutrikimai, turime juos gydyti, jeigu kitos ligos – pavyzdžiui, skydliaukės ligos, teks jas gydyti.

VUL Santariškių klinikų archyvo nuotr.

Ar galima tikėtis, kad pašalinus ligos priežastį, širdis atsigaus?

Alkoholinės kardiomiopatijos atveju, kai širdies nepakankamumą sukelia alkoholio vartojimas, jei žmogus visiškai liaujasi vartoti alkoholį ir, žinoma, nėra išgėręs tokio kiekio, kai jau negalima nieko pataisyti, yra nemažai galimybių, kad jo širdies raumuo atsigaus.

Neretai po kelių mėnesių per dažno širdies ritmo gydymu pavyksta pasiekti, kad širdis sumažėja ir ima geriau susitraukinėti. Per pastaruosius 10–15 metų buvo sukurta labai gerų vaistų. Jeigu ligoniui bus paskirtas tinkamas kelių vaistų derinys, galima tikėtis gana gerų rezultatų.

Tad kodėl tiek daug žmonių miršta nuo širdies nepakankamumo?

Viena rašoma mokslo žurnaluose, o kita vyksta gydytojų kabinetuose. Neretai ne tik gydytojai per mažai domisi naujovėmis, bet ir gydymo įstaigoms trūksta materialinio aprūpinimo, pavyzdžiui, biožymenų tyrimams atlikti, ir ministerijos inicijuojamų struktūrinių pokyčių.

Dabar Europos kardiologų draugija teigia, kad, gydant širdies nepakankamumą, labai svarbus specializuotų slaugytojų darbas. Jos veiksmingai padeda užtikrinti, kad pacientas gautų tinkamą gydymą ir laikytųsi gydytojų nurodymų. Slaugytojos galėtų mokyti ligonį – jis turi gauti tam tikrą šios srities išsilavinimą. Ligonis privalo pakeisti gyvenimo būdą, tinkamai maitintis, sureguliuoti skysčių ir druskos vartojimą, nes suvartotos druskos kiekis lemia, kiek skysčių susilaikys organizme. Be to, jis turi žinoti, kaip veikia vaistai, nes dabar daugelis ligonių mano, kad vaistai tik panaikina kurį nors simptomą, o iš tikrųjų jie pagerina širdies darbą, ir žmogus gyvena ilgiau.

Slaugytoja turi išmokyti pacientą sekti savo gyvybinius rodiklius – kasdien matuoti kraujospūdį, pulsą, svorį, sekti, kokius atstumus nueina, ir visa tai užrašyti dienyne. Su juo pacientas turi ateiti pas gydytoją, kad būtų galima matyti, ar šio žmogaus širdis atsigauna, ar jis gydomas tinkamai.

Ligonis turi išmokti atpažinti ligos paūmėjimą, prireikus pats keisti šlapimą varančių vaistų kiekį, žinoti, kaip pasirengti kelionei, jei ketina keliauti, kokių skiepų jam reikia ir t. t. Tokio mokymo tikslas – pasiekti, kad pagerėtų širdies veikla ir žmogus išvengtų paūmėjimų bei hospitaliziacijos.

Užsienyje yra klinikos, kurioms vadovauja slaugytojos. Ligonis ateina ne pas gydytoją, o pas jas. Jeigu jam sudaromas gydymo planas, kurį vykdyti slaugytoja gali padėti kartais netgi geriau nei gydytojas.

Atrodo, kad ligonis turi prisiimti daug įsipareigojimų.

Pas mus ligoniai, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiosios Britanijos ligoniais, gali lengviau patekti pas gydytojus ir užimti daugiau jų laiko. Manyčiau, kad būtų geriau ir visuomenei, kuri moka už jų gydymą, ir jiems patiems, jeigu jie prisiimtų daugiau atsakomybės už savo sveikatą, – jeigu ligoniams tektų primokėti nors litą už vizitą pas gydytoją, jie mažiau švaistytų specialistų laiką. Dabar ligoniai sako, kad jie nežino, kokius vaistus vartoja, nesilaiko rekomendacijų, neatlieka būtinų tyrimų, neatsisako žalingų įpročių. Kartais atrodo, kad mes – gydytojai – norime geresnio rezultato negu ligoniai.