Kineziterapeutas ir bitininkas Antanas Gecevičius iš Bertaučių kaimo (Joniškio rajonas) sako, kad pradėjus laikyti bites jų šeima kasmet suvartoja po 40 kilogramų medaus ir papildomai kitų jo produktų. Medus tinka ne tik peršalimui gydyti, bet ir grožio procedūroms, o garintas vaškas su pikiu puikiai išvalo kvėpavimo takus ir saugoja nuo peršalimo ligų.
Kasryt geria žiedadulkių
Penkerius metus bitininkaujantis Antanas Gecevičius kiekvieną rytą pradeda nuo žiedadulkių „maisto“. Iš vakaro šaukštelį jų užpila šaltu vandeniu, kad per naktį išbrinktų, o ryte atsikėlęs suvalgo bei išgeria skystį.
Galima žiedadulkes vartoti ir sausas, tačiau jose esančias medžiagas, ištirpusias vandenyje, bitininko teigimu, lengviau pasisavina organizmas.
Bičių surinktos žiedadulkės – labai vertingas, biologiškai aktyvus produktas, kurio svarbiausia sudedamoji dalis – visaverčiai baltymai. Jose yra net 5–7 kartus daugiau aminorūgščių negu jautienoje ar kiaušiniuose, gausu vitaminų.
Žiedadulkėse esančios medžiagos „suriša“ cholesteriną ir pašalina jo perteklių, neleidžia kraujagyslėse kauptis riebalams, stiprina nervų sistemą.
šį produktą patartina vartoti maždaug tris savaites per mėnesį. Bitininkas savaip paskirsto laiką: darbo dienomis vartoja, savaitgaliais – ne.
Susireguliavo kraujo spaudimas ir svoris
„Pradėjus gerti žiedadulkes, susireguliavo kraujo spaudimas, kuris būdavo aukštesnis, nei derėtų, sumažėjo svoris. Netekau maždaug 18 kilogramų, nes anksčiau svėriau 120, dabar – 102. Negaliu šimtu procentų teigti, kad tai susiję dalykai, tačiau tokia mano patirtis. Turbūt su žiedadulkėmis gaunu pakankamai vertingų medžiagų, kurių anksčiau reikėdavo susirinkti iš gausesnio kiekio maisto“, – pasakoja Antanas Gecevičius.
Vyras svarsto pats per mažai geriantis žiedadulkių, nes po šaukštelį jų kas rytą duoda ir savo vaikams, nors svorio „kategorijos tikrai ne tos pačios“, kaip jo ar žmonos.
Pasak bitininko, vietoje žiedadulkių galima vartoti bičių duonelę. Tai yra tos pačios žiedadulkės, tik bitučių suslėgtos korio akutėse, kur vyksta fermentacija, gaminasi pieno rūgštis ir suyra žiedadulkių apvalkalas.
Tada organizmas lengviau pasisavina naudingas medžiagas. Tačiau ne visiems būtent dėl rūgščių šis produktas patinka ir tinka.
“šiaulių kraštas” – autorės nuotr.
Medų pagardino čiobreliais
Medaus keturių asmenų bitininko šeima per metus suvartoja maždaug 40 kilogramų. Cukraus jų namuose nerasi. Deda į kepamus pyragus, saldina arbatą.
Geriausia medaus paimti šaukšteliu ir laižant užgerti arbata. Įdėjus į karštą vandenį gyvos naudingosios medžiagos žūsta. Galima saldinti drungną gėrimą iki 40 laipsnių temperatūros.
Praėjusiais metais bitininko šeima sugalvojo medų pagardinti čiobreliais. Kol medus dar buvo skystas, sumaišė su ką tik skintais smulkintais čiobreliais.
Vaistinė žolelė suteikė tamsesnę sodrią spalvą ir gerą skonį, primenantį daugelio vaikystėje gertą sirupą nuo kosulio – pertusiną.
Odos valymas ir inhaliacijos
Antanas Gecevičius pasakoja, kad medus ne tik stiprina sveikatą, palengvina peršalimo simptomus, bet tinka ir grožio procedūroms.
Kavos tirščių ir medaus mišiniu reikia gerai įsitrinti odą, dar geriau, jeigu jį gali įmasažuoti kitas asmuo. Kūnas prieš tai jau turi būti įšilęs.
Po keliolikos minučių nusiplauname po dušu, be muilo. Oda po tokios procedūros tampa švelni, gaivi, pagerėja kraujotaka.
Pirtyje, ypač šaltuoju metų laiku, bitininkas pataria pasidaryti vaško iš bičių pikio inhaliacijas, kurios valo kvėpavimo takus, lengvina peršalimo simptomus. Tai gera profilaktinė priemonė.
Procedūra labai paprasta. Vieną metalinį dubenėlį su vandeniu užkaičiame ant pirties krosnies akmenų. Tada ant viršaus dedame antrą metalinį dubenėlį su trupintu vašku bei pikiu. Jų imame tokiu santykiu: vaško – 60, pikio – 40 procentų.
Kai vanduo užverda, produktai viršutiniame dubenėlyje pradeda lydytis ir skleisti aromatingus garus, kuriais kvėpuojame.
Geras visų augalų medus
Išgirdęs klausimą, koks medus naudingiausias, bitininkas nusijuokia. Visas jis tinkamas, svarbu, kad būtų tikras ir nekaitintas, nes tokiame žūsta gyvos medžiagos ir gaminasi nuodingos, kurios kenksmingos bitėms. Ar kenksmingos žmonėms, nežinia, bet sveikatos irgi neprideda.
Pirkėjai labiausiai trokšta sodriai geltono liepų, kiti – tamsaus grikių medaus, kuris aštrokas. Bet Joniškio rajone grikių medaus beveik nebūna, nes mažai šios kultūros augintojų.
„Žinau, kad grikių medus turi daugiau geležies nei šviesus. Tačiau, pavyzdžiui, užsieniečiai labai perka rapsų medų, nes Lietuvoje dar žemė ne tiek persisotinusi trąšomis ir patys augalai mažiau chemikalų gavę“, – sako Antanas Gecevičius.
Bitininkas džiaugiasi, kad Lietuvos ūkininkai tampa supratingesni. Bertaučių kaime, kur gyvena, jie jau ateina pranešti, kada žada purkšti laukus, kad nepakenktų bitėms. Seniau to nebūdavo.
„Išeidavau į laukus su fotoaparatu gaudyti chemikalus purškiančių traktorių. Neperspėdami žemdirbiai pažeisdavo Augalų apsaugos taisykles“, – aiškina vyras.
“šiaulių kraštas” – autorės nuotr.
Pirmas bites padovanojo
A. Gecevičius bitėmis susidomėjo atsitiktinai. Prieš penkerius metus žmonos krikšto mama, nusprendusi atsisakyti bitininkystės, jaunai šeimai padovanojo penkias šeimas su visu reikalingu inventoriumi.
Antanas prisiminė, kad būdamas dešimties metų padėdavęs pažįstamai bitininkei, apeidavusiai iš kolūkio gyventojų už pajus pasidalytą bityną. Jo tėvai taip pat gavo keletą bičių šeimų.
„Trepsėdavau greta ir palieptas dūmydavau smilkykle. Tik pradėjęs pats bitininkauti sužinojau, jog smilkymas yra kraštutinė priemonė. Einu prie bičių be jokio dūmijimo. Jos puikiai prisileidžia. Pasmilkau, kada reikia perstumdyti korius, o bitės labai juos aplipusios. Tada jos ramiai pasitraukia į šalį“, – pasakoja bitininkas.
Tačiau vyras pripažįsta, kad dabar kitos veislės paplitusios. Kolūkių laikais buvo laikomos kaukazinės bitės, jos tikrai aktyvios, aršios. Einantį žmogų pajusdavo už 10 metrų nuo avilio ir nueinantį vydavosi iki pat trobos durų.
šiuo metu bitininkas turi 26 bičių šeimas. A. Gecevičiui visas bitininkystės paslaptis perteikė kaimynė Aldona Juozauskienė, kuriai reikėdavo fizinės pagalbos, o pradedančiam bitininkui – žinių.
Loreta RIPSKYTĖ
“šiaulių kraštas”
pixabay.com nuotr.
