Viena iš priežasčių yra dažniausiai genetiškai nulemtas jungiamojo audinio nepakankamumas. Tokie vaikai dažniausiai jau nuo pat mažens pasižymi kiek silpnesniu fiziniu vystymusi: paprastai jie pradeda kiek vėlėliau negu jų bendraamžiai sėdėti, stovėti, vaikščioti. Bėgiojant jiems dažniau užkliūva kojytės, todėl jie dažniau krenta.
Jiems sunkiau sekasi pavyti bendraamžius žaidžiant gaudynes, jie ne taip vikriai gainioja kamuolį ar šokinėja per virvutę. Kadangi jie greičiau pavargsta, dažnai privengia ilgesnių pasivaikščiojimų ar sportinių žaidimų, o vakarais, atsigulus miegoti, juos dažniau vargina kojyčių skausmai. Dėl jungiamojo audinio nepakankamumo šie vaikai dažniau turi išvaržas, jiems dažniau vystosi trumparegystė.
Jų laikysena dažnai jau nuo pat mažens būna kiek kitokia: eidami ryškiai atkiša į priekį pilvukus, ne visai tiesia kojytes per kelius, o galvą dažnai įtraukia tarp pečių, kūprinasi. Vėliau ima ryškėti kūno padėties asimetrija: nevienodas petukų aukštis, skirtinga menčių padėtis, skirtingos klubų linijos.
Tokiems vaikams pradėjus lankyti mokyklą, laikysenos sutrikimai dažnai progresuoja gana akivaizdžiai, nes neretas mažylis, šiaip jau įpratęs per dieną gana daug judėti, staiga verčiamas visą pusdienį ar daugiau praleisti sėdėdamas. Net ir puikiai pritaikytas mokyklinis suolas kartais ne juokais nuvargina silpniau išsivysčiusį vaiką. O ką jau kalbėti apie per žemą arba per aukštą suolą.
Žemas raumenų ir raiščių tonusas neretai būna rachito pasekmė. Tokie vaikai, be jau minėtų laikysenos defektų, dažnai turi ir iškrypusias kojeles, paryškėjusius šonkaulių lankus, sustorėjusius riešelius ir kai kurių kitų defektų kaulų ir raumenų sistemoje.
Bendras audinių tonusas gali pablogėti ir dėl kai kurių kitų ilgiau užsitęsusių ligų ar būklių, pvz., vaikui praleidus ilgesnį laiką lovoje dėl kaulų lūžimų, užsitęsusių infekcijų ir pan.
Netaisyklingos laikysenos priežastys gali būti ir visai kitokios, pvz., įgimtas nevienodas kojų ilgis, kreivas stuburo slankstelis, klubo sąnario dispozicija, šleivapėdystė, pilnapėdystė, kreivakaklystė ir pan.
Asimetriškos laikysenos susiformavimą gali nulemti ir kai kurios traumos, kaip raktikaulio ar žastikaulio lūžimas, kurio nors stambesnio raumens ar raiščio plyšimas.
Nereti atvejai, kai tėvai kreipiasi dėl ydingos vaiko laikysenos, ir tik tada išaiškinama pagrindinė bėda – blogas matymas arba dalinis ar visiškas vienos ausies kurtumas.
Laikysena gali sutrikti ir dėl psichologinių problemų. Tai gana būdinga itin nedrąsiems mažamečiams, sunkiau mokykloje besiadaptuojantiems pradinukams arba įvairių kompleksų kamuojamiems paaugliams.
Ar ydinga laikysena – liga, kurią reikia gydyti? Galbūt pavadinti tai liga ir nėra visai tikslu – tai yra būklė, nulemta kokių nors priežasčių ir sukelianti vienokias ar kitokias pasekmes. Kokios jos?
Nors ir nėra teoriškai įrodyta, tačiau praktiškai gana akivaizdu, jog ydinga laikysena dažnai yra pirmas žingsnis į stuburo iškrypimą – skoliozę, kuri jau, be abejo, yra liga, reikalaujanti rimto gydymo. Atskirti laikysenos sutrikimus nuo ankstyvųjų skoliozės požymių gali tik gydytojas.
Užsitęsus ydingai laikysenai, neretai ima varginti tokie negalavimai, kaip be priežasties atsirandantys galvos skausmai, blauzdų, pėdų ar nugaros nuovargis, maudimai keliuose ir pan. Kartais kenčia ir vidaus organai: sumažėja kvėpavimo gilumas, pablogėja virškinimas, gali nukentėti ir šlapimo išsiskyrimo sistema bei kt.
Paaugliai, turintys laikysenos sutrikimų, neretai būna nepatenkinti savimi ir estetiniu požiūriu, o tai vėlgi sukelia daugybę psichologinių problemų.
šiandien jau niekam nekyla abejonių dėl ydingos laikysenos koregavimo svarbos. Pagrindinė sąlyga sėkmingai korekcijai – laikysenos sukėlusių priežasčių išaiškinimas ir šalinimas. Daugeliu atvejų laikysena nesunkiai ištaisoma, pritaikius vaikui reikalingas mankštas, pakoregavus dietą, režimą. Kartais prireikia panešioti specialius įtvarus, taikyti kai kurias fizioterapijos priemones, pakoreguoti mitybą ir pan.
Vitalė Bružienė, gydytoja
“Sekundė”
