Ligos užspaudė į kampą
„Esu inžinierė pagal išsilavinimą, Kaune įgijau radiotechnikos specialybę, šios žinios man labai padėjo pažinti save, kaip energetinę struktūrą“, – šypsojosi D. Januškienė.
Pažinti save, įminti blogos savijautos, sunkių ligų ir minčių kodus ji pajuto poreikį tik tada, kai buvo keturiasdešimtmetį peržengusi moteris su šeima ir vaikais – prieš tris dešimtmečius.
Medikai negalėjo rasti reikiamų gydymo būdų, kad išlaisvintų jauną moterį iš vis labiau gniaužiančių ligų pančių.
„Buvau stora, ligota ir nelaiminga. Šalia ligų, mane dar kamavo sunki depresija, minčių kildavo įvairiausių, dažnai – blogų. Gyventi tikrai nebenorėjau. Maniau, kad medikai man niekuo nepadės, todėl bandžiau pati ieškoti būdų, kaip sau pagelbėti. Bet sovietmečiu nei literatūros, nei informacijos apie tai nebuvo“, – prisiminė ponia Danutė.
Susirašinėjimo draugė iš Kazachstano atsiuntė jai straipsnį, kuriame buvo nurodyta, kaip savo sveikatą pagerinti „septyniais žingsniais“. Ponia Danutė nusprendė pabandyti.
Pradžia – kepenų valymas. Ji negalėjo patikėti: per parą jos savijauta kardinaliai pasikeitė, ėmė skaistėti veido oda, jautė lengvumą.
šiuos metodus išbandė ir visa šeima. Prasidėjo bandymų periodas: kristalų, pirčių, kvėpavimo, budizmo, rytiečių ir kitų.
„Mintys yra galingas dalykas. Kuo šviesesnės mintys, tuo daugiau gėrio gali žmogus sukurti. Kai sąmonė aptemusi, žmogus tampa griovėju. Pirmiausia jis griauna pats save. Aš tai supratau, kai ėmiau gilintis ne tik į save, bet ir įvairias filosofijas“, – sakė ponia Danutė.
“šiaulių kraštas”/Giedriaus BARANAUSKO nuotr.Danutė Januškienė
Paslaptys iš senovės lietuvių išminties
Pajutusi gerėjant sveikatą, moteris ėmė gilintis į įvairias kvėpavimo technikas. Sužinojusi, kad tobulai kvėpuoja kūdikiai, ėmė domėtis, kaip jie kvėpuoja, kokia to nauda.
„Mes pamiršome prigimtinį kvėpavimą. Kaip jie kvėpuoja? Liežuvis visą laiką laikomas prispaustas prie gomurio. Iki mūsų dienų yra išlikęs senolių pasakymas: „Laikyk liežuvį už dantų ir giliai dvasuok“. Kvėpuok-dvasuok, dvasingumas – tai yra dvasios stiprinimas, o dvasia kuria fizinį kūną“, – sakė D. Januškienė.
Pasakoja, jog kvėpuodamas paviršutiniškai žmogus gauna grubią energiją ir vibraciją, pats tampa šiurkštus, piktas, pavargęs. Jei kvėpuoja giliai, ramiai, nuosekliai – tampa subtilus, ramus, tuo metu valosi plaučiai.
Nebekvėpuojame giliai, neįkvepiame iki savo gelmių, neišvėdiname savęs. Ne šiaip sau yra posakis, kad supykus reikia giliai pakvėpuoti.
„Jei tinkamai kvėpuosi, turėsi energetinį ryšį ne tik su kosmosu, bet ir žeme. Tokį ryšį turi kūdikiai, vaikai, mylintys žmonės, miegantieji. Naktį miegantis žmogus kvėpuoja giliai ir ramiai, toks kvėpavimas ateina iš pasąmonės“, – sakė D. Januškienė.
Moteris, perskaičiusi apie senovės lietuvių gyvenimo filosofiją, suprato, kad visa naudinga informacija užkoduota patarlėse, priežodžiuose, padavimuose ir dainose. Paniro į tyrinėjimus.
Sužinojo, kad senovėje itin svarbu būdavo ką tik gimusiam kūdikiui ištiesinti stuburą. Pribuvėjos tai darydavo pirštų galais vieną kartą perbraukdamos nuo naujagimio uodegikaulio iki viršutinės stuburo dalies. Pasak moters, taip ištiesinama ir energetiškai atlaisvinama pagrindinė kūno ašis.
„Naujagimis būdavo guldomas į vygę (supamąją lovelę) ir supamas į šonus. Tai yra mažosios sūpynės. Atsiranda išcentrinė jėga, kuri valo kaulus, o judėjimas aukštyn ir žemyn sukelia palaimos būseną.
Ištiesintas stuburas ir supimas nutrindavo vaikui gimimo stresą“, – sukauptomis žiniomis dalijosi moteris.
Sūpynės ir pirtis – su paslaptimi
Kiekvienoje sodyboje, pasak ponios Danutės, būdavo sūpynės, jose supdavosi ne tik vaikai. Pati D. Janušienė ėmė daug suptis, derinti su pasirinkta mityba bei kvėpavimo pratimais. Pajuto ne tik minčių, vidinių jėgų antplūdį, bet ir ūgio pokyčius – ji vėl tapo tokio ūgio, kokio buvo studentavimo metais.
„Suptis saulės atokaitoje ir suptis po stogu – du skirtingi dalykai. Saulės spinduliai įsiskverbia į žmogų labai giliai. Mums trūksta pačių trumpiausių ultravioletinių spindulių, kurie pasiekia kaulus ir juos valo. Mes, šiaurės žmonės, turime mažai saulės, esame liūdni, rimti, kitokios energetikos negu pietiečiai“, – sako ponia Danutė.
Moteris ėmė atidžiau analizuoti ir pirties reikšmę senovės lietuvių gyvenime. Gerai įkaitinta pirtis su vanta yra lietuviška akupunktūra, kai žmogaus taškai veikiami karščiu ir spaudimo principu. Svarbiausia, pasak ponios Danutės, reikia gerai išplakti visą kūną.
„Svarbiausia pasiekti reikiamą karštį. Kai atsiguli ant pilvo, reikia pajusti bambos tvinkčiojimą. Bamba – žmogaus fizinės galios ir energetinės sistemos branduolys ir centras. Visos žmogaus kryžminės simetriškos linijos eina per bambą. Į pirtį bent kartą per savaitę reikėtų nueiti. Tai ne tik malonumas, bet ir nauda“, – aiškino žinovė.
Svarbus momentas, pasak ponios Danutės, žmonių stojimas į ratelį – tada juo teka galinga energija. Iš liaudies atėję šokiai, dainos rateliuose turėjo reikšmę – tai jėga, subalansuota energija. Stovintieji ratelyje gauna kitų žmonių energijos, savąja pasidalija su kitais.
Pixabay.com/ctvgs nuotr.
„Kiekvieną subatėlę būdavo vakaruškos su dainomis, rateliais, šokiais, po jų žmogus jautėsi sukaupęs energijos visai savaitei. Ieškodama ir atrasdama senovės lietuvių būdus, stebiuosi ir žaviuosi jų išmintimi. Jie gyveno pagal gamtos dėsnius, o mes visa tai ignoruojame“, – sakė moteris.
Pataria įsiklausyti į organizmo signalus
Tinkamą maistą ponia Danutė rinkosi taip pat ilgai. Išbandžiusi daugybę receptų, dietų ir metodų, valgė tik tai, kas jai atrodė patrauklu. Pajuto, kad organizmas pats pasako, kas jam yra geriausia.
„Maistu užpildytas skrandis spaudžia plaučius, mažėja kvėpavimo gylis, kartu ir energijos kiekis. Ilgai virškinamas maistas organizme ima pūti, išsiskiria nuodai. Kuo daugiau valgome, tuo labiau badauja mūsų ląstelės, kaupiasi teršalai, atsiranda ligos“, – aiškino moteris.
Apie ligas moteris turi savo požiūrį. Ligą, anot jos, žmonės supranta kaip blogį, bet ji mano, kad tai yra kūno valymasis. Daug teršalų sukaupęs kūnas ima juos deginti ir tada kyla aukšta temperatūra. Klaida vadina jos „numušimą“ vaistais, nes teršalai nebesudega, o kaupiasi organuose, kauluose.
„Jei kyla kraujospūdis – signalas, kad reikia valyti kūną, užsiimti giluminiu kvėpavimu, nes širdis nebepajėgia varinėti nešvaraus kraujo. Bet tam, kad pradėtume savimi rūpintis, reikia susivokimo, – iš patirties žino ponia Danutė. – Ne tabletė mus išgelbės. Sulaukusi per septyniasdešimties metų, niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar, visus savo signalus suprantu ir padedu sau.“
Signalus suprantantys gali sau padėti
Ponia Danutė pasakoja, kad per miegą žmogus gali suprasti, kad su jo organizmu kažkas vyksta. Sutrikęs miegas parodo, kad buvo patirta stresų, suvalgytas netinkamas maistas.
„Sapnai – vidinė informacija. Reikia juos stebėti ir aiškinti. Jei sapnuojame košmarus – vidinė būsena yra įtempta. Kai būsena pagerėja, sapnai tampa ramūs, rišlūs, spalvoti. Aukščiausias lygis – kai girdime muziką, juokiamės, jaučiame laimės būseną“.
Pixabay.com/Henning Sorby nuotr.
Sulaukusi klausimo, nuo ko pradėti norint sau padėti atsikratyti kūne susikaupusių teršalų, ligų ir blogo nusiteikimo, ponia Danutė nusišypso – pirmiausia reikia nusiteikti ir domėtis.
Nedera atidėlioti. Pradėjus sveikatinimosi praktiką reikia ją tęsti nuolat, kasdien. Ugdyti protinius sugebėjimus, kantrybę ir intuiciją.
„Nieko neišradinėju. Viskas jau senai išrasta ir žinoma. Mes kiekvienas viską žinome, tik neleidžiame žinioms ateiti iš miegančios ir užterštos pasąmonės. Mes esame maža visata, visa informacija yra mumyse“, – sakė D. Januškienė.
Natalija KONDROTIENĖ
Pixabay.com/ Kai Stachowiak nuotr.
