Lietuvos odontologų ortopedų draugijos organizuotoje metinėje konferencijoje Kaune lietuvių kilmės gydytojas skaitė pranešimą apie komandinio darbo sėkmę atliekant veido veido rekonstrukcines procedūras, veido transplantaciją, skaitmeninių technologijų svarbą planuojant tokias operacijas. Odontologo ortopedo doc. dr. V. Rutkūno kvietimu, savo patirtimi profesorius dalinosi ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos institute.
– Vieną paskaitų Lietuvoje skyrėte studentams. Kodėl jų dėmesį nusprendėte atkreipti į kūdikių, turinčių įgimtą lūpos ir gomurio nesuaugimą, gydymo aspektus?
– Tai – pakankamai opi problema. Ši anomalija yra vienas dažniausių įgimtų galvos ir kaklo defektų. JAV dėl lūpos, gomurio ir nosies nesuaugimo susiformavusį plyšį turi vienas iš tūkstančio naujagimių. Dažniau šis pakitimas stebimas azijiečių populiacijoje, mažiau pasitaiko tarp afroamerikiečių. Europoje, ypač šiauriniuose regionuose, su šiuo defektu gimsta vienas iš penkių šimtų kūdikių. Tai – reikšmingi skaičiai. Šiai problemai mokslininkai skiria nemažai dėmesio, atliekami tyrimai, daugybėje šalių įteigti specialūs gydymo centrai.
– Dirbate sudėtingiausias veido rekonstrukcijas atliekančioje specialistų komandoje. Kokie pastarojo laiko laimėjimai padeda užtikrinti tokių operacijų sėkmę?
– Žvelgdamas iš savo specialybės perspektyvos manau, kad didžiausias pasiekimas yra tai, kad atliekant veido transplantacijas, rekonstruojant žandikaulius ar veidą galima efektyviai panaudoti to paties organizmo audinius. Pavyzdžiui, tiksliai numatytos formos kaulo fragmentą iš blauzdikaulio perkelti į veido ar žandikaulių sritį. Tam tikrais atvejais galima persodinti ir vaskuliarizuotą kaulo fragmentą.
Niujorko universiteto Langone medicinos centre sukūrėme metodą, kuris leidžia vienos operacijos metu įdėti dantų implantus į blauzdikaulį, pašalinti veido srities naviką, blauzdikaulio fragmentą su dantų implantais perkelti į žandikaulių sritį ir ant dantų implantų iš karto pritvirtinti iš anksto pagamintą dantų protezą. Tai – labai sudėtinga operacija. Tačiau šis metodas leidžia labai daug žmonių efektyviai suteikti pagalbą.
– Kokia reikšmė čia tenka 3D technologijoms?
– Naujųjų technologijų įvaldymas davė didžiulį postūmį – tai, ką darome dabar, be 3D planavimo ir spausdinimo tikrai nebūtų įmanoma. Naudojant 3D technologiją galėjome suplanuoti svarbius veido transplantacijos operacijos etapus. Tam buvo panaudoti donoro ir recipiento veidų ir kaukolės 3D vaizdai, o operacijai reikalingos dalys atspausdintos Denveryje, už 2000 mylių, ir atskraidintos lėktuvu.
Galimybė naudoti šias technologijas tiek planuojant operaciją, tiek ją atliekant, yra neįkainojama. Be to, tai – kartu puiki edukacinė priemonė, galinti padėti paruošti žmogų operacijai. Simuliuojant procedūrą jis gali susipažinti, suprasti, kas jam bus atliekama ir ką teks patirti. Be abejo, 3D spausdinimas, kaip ir bet kuri kita technologija, tėra įrankis, kuris gali būti panaudotas ne tik geriems tikslams.
– Dažnai odontologas ortopedas, kaip ir plastikos chirurgas, tampa paciento užgaidų įkaitu?
– Su estetinėmis procedūromis, kurios galbūt ne visada yra reikalingos ar juo labiau tinkamos pacientui, susiduria ir plastikos chirurgai, ir odontologai ortopedai. Be abejo, kad yra netinkamų pavyzdžių – operacijų, kurios neturėjo būti atliktos, tiek odontologijos, tiek plastikos chirurgijos srityse.
Didelė dalis tokių operacijų pasirenkamos kaip estetinės procedūros. Tačiau yra nemažai specialistų, kurie aiškiai atskiria, kas yra būtina, o kas – ne. Jų darbas teikia didžiulę naudą. Nepaisant paciento spaudimo, gydytojas visada turi teisę atsisakyti atlikti nereikalingą operaciją. Kiekvienas medikas turėtų išsiugdyti etikos jausmą. Tikrąjį sprendimą turėtų diktuoti vidinis balsas.
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
– Technologijų amžiuje nekyla pavojus sukurti sintetinį kūną, kurio užsigeis daugybė žmonių?
– Nemanau, kad artimiausiu metu tai galėtų įvykti. Tačiau riba, ką galėtume padaryti, – plona. Apskritai problema ta, kad šiandien visuomenė grožiui ir išvaizdai skiria per daug dėmesio bei pastangų. Tai daug platesnė socialinė diskusija apie tai, ką visuomenė laiko gražiu, kokį spaudimą patiria jaunos moterys. Kaip mąsto jaunas vyras, kokį estetinį moters pavidalą jis įsivaizduoja, kokia apskritai yra santykių prigimtis? Žmogaus kūnas – tam tikra duotybė, kurią dažnai nėra reikalo keisi. Išmokti su juo nugyventi tau paskirtą laiką – žmogiško kilnumo išraiška.
– Turite lietuviškų šaknų. Gal domitės ir mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema?
– Nesu išsamiai susipažinęs su Lietuvos sveikatos paslaugų sistema, tačiau, mano supratimu, ji yra daug labiau nei JAV nacionalizuota. Mes turime ko iš jūsų pasimokyti. Labai aktualus klausimas: kaip suteikti paslaugą, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių? Ne tik tuos, kurie už jas sumokėjo.
Pavyzdžiui, JAV daugybė žmonių gauna nemažai paslaugų nieko nemokėdami. Bet nemanau, kad tokia sveikatos apsauga yra gera. Juk būsimas gydytojas įgūdžiams įgyti paskiria nemažai laiko, tad turi teisę gauti adekvatų atlygį, net jei ir mokslą jam apmoka valstybė.
Visur reikia balanso. Medikai turėtų savanoriškai norėti teikti paslaugą, bet nebūti verčiami tą daryti valstybės. Žmonės savo ruožtu neturėtų stokoti būtinosios priežiūros. Gera visuomenė stengiasi pasirūpinti visais. Bet kartu etiška visuomenė nesistengia pasirūpintų visais visų narių norais, nes tai gali privesti prie sistemos subyrėjimo.
Keli faktai
Profesorius dr. Lawrencas Brechtas yra Niujorko universiteto Odontologijos koledžo Jonathan & Maxine Ferencz ortopedinės odontologijos kvalifikacijos tobulinimo programos Veido ir žandikaulių protezavimo skyriaus direktorius.
Taip pat Niujorko Langone medicinos centro Rekonstrukcinės plastinės chirurgijos instituto Plastinės chirurgijos skyriaus Odontologinių paslaugų direktorius, lūpos ir gomurio nesuaugimo, veido ir žandikaulių bei veido transplantavimo komandų narys.
Aigustė Tavoraitė
Pixabay.com/Gerd Altmann nuotr.
