Duota nuo lopšio
Gebėjimas verkti – Dievo dovana. Ji duota nuo lopšio. Beveik nuo penktos gyvenimo savaitės kūdikiui pradeda ristis ašaros. Jis verkia, kai šlapias, kai išalkęs ar nepatogu gulėti. Verkia, nes nemoka pasiskųsti.
Berniukai nuo mažens mokomi būti ištvermingi: „Tu jau didelis, vyrai neverkia“. Ir užaugę nemokės verkti. Nemanykite, kad verksmas – vien silpnos moteriškos prigimties bruožas. Antikos Graikijoje vyrai galėjo verkti iš liūdesio ar džiaugsmo, ir tai buvo laikoma geru tonu. Taigi jei pajuto norą verkti – tenesivaržo, ir vyras teišsiverkia – bus lengviau.
Žinoma, ašaromis savo problemų neišspręsite, bet įniršis atslūgs ir neatrodys, kad iš susidariusios padėties nėra jokios išeities. Tik išsiverkus imama suvokti, kad ne viskas blogai, kaip atrodė anksčiau. Dažniausiai dideli ir slegiantys rūpesčiai virsta smulkmenomis.
Jausmai išsilieja ašaromis
Kartais būna dienų, kai viskas nesiseka. Atrodo, dar kokia nors smulkmena – ir kantrybės taurė bus perpildyta. Norite verkti? Pasislėpkite ir duokite valią ašaroms.
Kiek daug įvairių jausmų išliejama ašaromis! Jos ne visada būna tik liūdesio išraiška. Kas nors nepelnytai aprėkė, pasakė ką nors nemalonaus? O gal į mandagius žodžius buvo atsakyta šiurkščiai? Nenuostabu, kad ašaros pačios ritasi. Tuomet verkiama ne iš liūdesio, o iš įniršio, nusivylimo, bejėgiškumo. Iš baimės taip pat galima verkti. Verkiama dėl to, kad nesusidorojama su savo jausmais ir nežinoma išeities.
Yra žmonių, kurie žaboja savo jausmus, nes mano, kad ašaros parodys jų silpnumą ir nesantūrumą. Nedarykite taip. Nereikia šėlti, puodų ir lėkščių daužyti, bet vaikščioti susikrimtus ir viską laikyti užgniaužus irgi labai kenkia sveikatai. Ilgalaikė bloga nuotaika, graužatis neigiamai veikia skrandį, sukelia daug jo negalavimų. Nuolatinis rūpestis ėda kūną ir sielą, veikia psichiką. Tuomet ašaros tikrai į naudą. Išsiverkus kaipmat palengvėja. Padeda ir pasivaikščiojimas, masažas, gerai išsimaudyti po dušu.
Paguosti sugeba ne visi
Darbe susivaldymas padeda labiau negu ašarojimas. Svetimi ašaras dažnai vertina kaip silpnadvasiškumo, nusileidimo požymį ir nepriima jų kaip argumento. Susivaldęs žmogus laimės daugiau, bet išsiverkti jis galės, kai bus vienas.
Sakoma: „Viena bėda – ne bėda“. Bėda po bėdos, ir staiga jus užklumpa dar vienas nemalonumas, griaunantis pasitikėjimą savimi. Tada ašaros rodo, kad žmogus visai išsekęs, mirtinai pavargęs ir valdytis darosi sunku.
Ne silpną charakterį rodo ašaros, o tuometę jūsų būklę. Kai tik siela išsilaisvina ir nusiprausia, vėl aiškia galva galima grįžti prie įprastinių darbų.
Nebūtina verkti dėl kiekvienos smulkmenos. Netikėtai atsidūręs nemalonioje situacijoje kiekvienas jaučiasi nejaukiai. Bet gal jausmus padės suvaldyti kieno nors užjaučiamas žvilgsnis, malonus žodis. Galbūt patyrinėję save ir susidariusią situaciją nusiraminsite taip pat lengvai, kaip ir ašaromis.
Verkti būtų beveik malonu, jei šalia stovėtų jautrus žmogus. Bet paguosti sugeba ne kiekvienas: kai kas nemoka, kai kas nedrįsta.
Matydamas verkiantį žmogų dažnas sutrinka, jaučiasi bejėgis ir visai nevykusiai guodžia: „Kaip baisu. Man tavęs taip gaila. Tavo vietoje būčiau visai palūžęs“. Ir ašaros liejasi dar smarkiau, pasidaro taip gaila savęs.
Išgirstama ir tokių žodžių: „Įsivaizduok, kad ne viskas taip blogai. Ko čia draskaisi?“ Pagaliau ar turi teisę spręsti ir jūsų jausmus valdyti kas nors kitas? Todėl jei galite – verkite ir neleiskite jūsų ašarų drumsti kitiems.
Parengė L.ŽUKAITĖ
"Sekundė"
