Vienišiai – dvasiškai turtingesni
Vakarų mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: kuo mažesnė galimybė žmogui pabūti tyloje, ramybėje, vienatvėje, tuo labiau jis to trokšta. Tikriausiai todėl pernelyg civilizuotose Jungtinėse Amerikos Valstijose vienatvė buvo paskelbta kaip tam tikra filosofija ir gyvenimo būdas.
Vakaruose vienatvės šalininkai pasiūlė pradėti švęsti tarptautinę vienatvės dieną – tai būtų tarsi Valentino dienos antonimas. A.Rufus, karingiausia vienišė, netgi parašė knygą “Vieno partija: vienatvės manifestas”, skirtą žmonėms, kurie “moka patys save užimti – jie mąsto ir kuria”.
Psichologai pažymi, kad dvasiškai turtingas žmogus ramiai pakelia vienatvę ir nenori jos atiduoti į bet kokias rankas. Ezoterikai teigia: kiekvienas, jei jam to reikia, atranda sau porą. Kenčiantieji dėl vienatvės tikriausiai patys nori kentėti (vienatvės kančios kelia pagarbą).
Vienišiai veikiausiai patenkinti savo gyvenimu, bet nenori to pripažinti. Juk pas mus įprasta būti ištekėjusiai ar vedusiam ir gailėtis tų, kuriems “nepasisekė”. Taigi vienatvę galima vertinti labai įvairiai, bet gydytojai, psichologai ir ezoterikai sutaria dėl vieno dalyko – žmogui būtina kasdien šiek tiek pabūti vienam. Jei tai neįmanoma, gali sutrikti psichika, susilpnėti fizinė galia. Bet vienatvės “dozė” kiekvienam kitokia – nuo kelių minučių iki keleto valandų.
Vienatvės ir bendravimo poreikis
Esantys su mumis kiti žmonės, kad ir kokie mylimi, artimi, įdomūs jie mums būtų, trukdo, tiesiog išmuša mūsų organizmą iš įprasto ritmo. Kiekvieno žmogaus ritmas – tai atskirų organų ritmas, hormonų pakilimai ir atoslūgiai, veikiantys mūsų nuotaiką, miegą ir savijautą.
Organizmas automatiškai prisitaiko prie Saulės ir Mėnulio ciklų, prie kitų išorinio pasaulio ciklų. O svetimas organizmas suardo tą ratą. Žmonės kartais to nesuvokia, bet daugelis intuityviai tam priešinasi.
Ne taip seniai psichologai priėjo prie išvados, kad poreikis pabūti vienam yra toks pat būtinas, kaip poreikis bendrauti. Tai yra genetiškai nulemta, vyksta nesąmoningai ir būdinga visiems. Kūdikis, pavargęs nuo aplinkos, į tolį žvelgia apsiblaususiomis akimis.
Paaugliai protestuoja audringai: “Aš tai pats padarysiu, netrukdyk, noriu pabūti vienas”. Suaugusieji negali vyti šalin kitų. Jie meldžiasi, medituoja, muzikuoja arba paprasčiausiai guli ir žvelgia į lubas, kad nors trumpam atsiribotų nuo pasaulio. Tokios vienatvės minutės padeda įgauti pasitikėjimą savimi. Tai svarbu kiekvienam – kad išspręstų savo rūpesčius ir prasiskintų sau kelią į gyvenimą.
Kai viskas nutolsta
Tikriausiai ne vienas yra patyręs tą jausmą, kai įeini į kambarį, uždarai duris ir pajunti savotišką palengvėjimą, kad gali pabūti savimi. Nervų sistema tarsi atsipalaiduoja ir nutolsta viskas: įsipareigojimai, svetimų žmonių pretenzijos, nuomonės ir norai.
Gali tiesiog sėdėti, skaityti, rašyti, gali palaistyti gėles ar gulėti ir žiūrėti į tapetų raštus. Visas pasaulis tada atrodo daug geresnis, ramesnis. Kai atsidaro durys ir įeina kitas, tegu ir artimas žmogus, jau nebesi toks, koks buvai. Turi bendrauti, paisyti jo nuomonės, jausmų, norų.
Psichologai tvirtina, kad vienatvė duoda galimybę “prisikasti” iki pačių sielos gelmių, sujungti mintis ir jausmus. Ir tada dažniausiai gimsta genialiausios idėjos ir atrodo buvusi padėtis be išeities lengvai išsprendžiama – savo galvoje tarsi įvedama tvarka. Tik būdamas vienas žmogus būna “švarus” – be svetimos nuomonės, be svetimos energijos. Čia ir yra gydomasis vienatvės efektas.
Kas bijo uždarytų durų
Ne visi žmonės puikiai jaučiasi būdami patys su savimi. Tai lemia genetinės priežastys, auklėjimas, socialinė padėtis. Kai kurie paniškai bijo vienatvės ir kai tik durys užsidaro, puola prie telefono, kad galėtų kam nors paskambinti ir neliktų vieni. Arba tuoj pat įjungia televizorių ar radiją. Kodėl bijomasi vienatvės?
Psichologai teigia, kad įsijungia apsauginis mechanizmas – žmogus nesąmoningai bėga nuo problemų. Esmė ta: jei prisipažins (tegul pats sau), jog yra problema, reikės ją spręsti. Taigi vienatvės vengiama todėl, kad jaučiama: gyvenimas gali būti sudėtingesnis.
Jei bijomasi savo vidinio pasaulio, reikia save nugalėti. Neišsprendžiamų problemų nėra, o neišspręstos (jų tiesiog nenorima pripažinti) griauna ir gyvenimą, ir sveikatą. Taigi reikia vienąkart sukaupti drąsą ir paskirti pasimatymą… pačiam sau.
Penki būdai pabūti vienam
Geram draugui parašykite laišką. Kai yra elektroninis paštas, SMS, MMS ir kt., tradicinis laiškų rašymas tampa pamirštu “menu”. Ranka rašydami sukaupsite savo mintis ir atsiribosite nuo pasaulio. Be to, taip gera iš pašto dėžutės su sąskaitomis, reklaminiais lankstinukais gauti ranka rašytą laišką. Jis perduoda rašančiojo energiją, taigi jūsų draugas gaus tikrai šiltus linkėjimus.
Eikite lėtai ir apgalvokite kiekvieną žingsnį. Fiksuokite keturias žingsnio fazes: kaip pakeliate koją, ištiesiate ją žemyn, statote pėdą ir kūno svorį pernešate ant jos. Tai vienas iš ėjimo meditacijos variantų. Tai leidžia neskubėti ir susitelkti ties tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Pabūkite tyloje. Nors 10 min. išjunkite visus prietaisus, esančius namuose, net ir šaldytuvą. Ir pajusite, kokia palaiminga tyla apgaubia.
Prie lango pakabinkite lesyklėlę ir kasdien nors keletą minučių stebėkite atskrendančius paukščius. O vakare savo žvilgsnį nuo lesyklėlės nukreipkite į žvaigždėtą dangų.
Tvarkydamiesi kambarius ar dirbdami prie kompiuterio padarykite pertraukėlę ir nors 5-10 min. ramiai pasėdėkite. Tai jums padės pailsėti, susikoncentruoti, nusiraminti ir su naujomis jėgomis grįšite prie darbo. Martynas Liuteris XV a. rašė: “Aš šiandien taip daug ką turiu padaryti, kad pirmiausia tris valandas pasimelsiu”.
Parengė L.Žukaitė
“Sekundė”
Aigustės Tavoraitės nuotr.
