Spaudoje esu skaičiusi apie panašius atvejus, bet neteko girdėti, kad kokį nors priekabiautoją būtų nubaudę. Ko gero, tik gėdą užsitraukia tos moterys arba dar daugiau nukenčia, kad viskas nutyla. Ką tokiu atveju daryti, gal yra kokių psichologinių priemonių, juk taip besielgiantis vyrukas tikrai turi problemų?“
Visų pirma noriu padėkoti už laišką. Labai svarbu, kad nusprendėte netylėti ir „nekentėti“, o ieškoti būdų, kaip apginti save nuo priekabiavimo. Tai, apie ką Jūs rašote, atitinka seksualinio priekabiavimo apibūdinimą, nes priekabiavimas yra užgaulus žodžiu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su kitu asmeniu.
Tyrimai rodo, jog priekabiavimą bent kartą yra patyrę apie penktadalis moterų ir šeštadalis vyrų. Jūs teisi, rašydama, jog apie priekabiavimo atvejus viešai kalbama nedaug, kad mažai kas buvo nubaustas dėl įrodymų stokos. Ko gero, trukdo visuomenės, taigi mūsų pačių, Jūsų ir bendradarbių, nuostata, jog „nieko čia nepakeisi“, jog seksualinį priekabiavimą patiriantis asmuo iš dalies pats yra dėl to kaltas. Vis dėlto svarbu žinoti, jog ne visos pradėtos bylos “numarinamos“. Yra atvejų, kai buvo surinta pakankamai įrodymų ir imtasi įstatymo numatytų veiksmų prieš priekabiautoją.
Priekabiavimas yra socialinė, teisinė ir psichologinė problema. Dėl teisinių jos aspektų geriausia būtų kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, jos koordinates rasite internete. Tarnybos darbuotojai paaiškins, kokių veiksmų galite imtis savo aprašytoje situacijoje.
Aš norėčiau plačiau atsakyti į Jūsų klausimą apie galimas psichologines priemones, kurios Jums galėtų padėti geriau jaustis. Visų pirma, reikėtų tiesiai ir ryžtingai pasakyti „ne“ ir liepti priekabiautojui liautis. Pasakykite tam bendradarbiui, kad nenorite jo seksualinio dėmesio: “Nenoriu, kad apie tai man kalbėtumėte, man nepatinka, kai apie tai kalbate“.
Labai svarbu parinkti aiškius ir nedviprasmiškus žodžius: „Nenoriu intymių santykių su jumis ir nenoriu girdėti jokių užuominų“. Sakykite tai aiškiai ir garsiai, kaip reaguotumėte į kišenvagį, bandantį nugvelbti Jūsų piniginę. Teisines ir moralines normas pažeidžia jis, o ne Jūs.
Nesileiskite į manipuliatyvius bandymus aiškintis: „O kodėl?“, — nes tai būtų tos pačios temos tęsimas. Jūsų atsakymas galėtų būti “tiesiog nenoriu, ir viskas“, “prašau liautis“. Lygiai taip pat neanalizuokite kolegos elgesio motyvų ar jausmų. Turi jis problemų ar ne, kokios tos problemos ir ką jis ruošiasi su jomis daryti, yra jo privatus reikalas. Nepasiduokite pagundai kokiu nors būdu žeminti tą žmogų.
Gerai, kad kalbatės ta tema su kitomis bendradarbėmis. Paraginkit jas nebetylėti ir „nebekentėti“. Suvienijusios jėgas, galite daug daugiau pasiekti, tiek kurdamos nepakantumo tokiam elgesiui atmosferą, tiek ir rinkdamos įrodymus, jei jų prireiktų.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė,
psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
