Tačiau apkalbos nėra vien kenkimas kitam ar kitai. Apkalbos suartina žmones. Lengva prisiminti malonų jausmą, kai su drauge dalijatės „naujausiomis žiniomis“ apie bendrą pažįstamą, aptarinėjate jos nelaimingos meilės klystkelius. Bet kai sužinote, jog pati tapote tokių šnekų tema, apima apmaudas. Todėl padarykime objektyvią išvadą — apkalbos turi ir privalumų, ir trūkumų.
Pradėkime nuo dažnai nepastebimų, bet visoms žinomų privalumų:
a) apkalbos padeda rasti draugų ir rėmėjų, nes liežuvaujame su tais, kuriuos mėgstame, su kuriais norime suartėti. „Pasakysiu tau paslaptį,„–tokiais žodžiais parodome, jog ką nors išskiriame, laikome verta žinoti daugiau negu visi;
b) apkalbos padeda tapti įtakingesnei, nes leidžia bent jau kalbomis priskirti aplinkiniams tai, ko jie, mūsų ir besiklausančiųjų nuomone, nusipelno. O ta sukurta nuomonė gali tapti „faktu“;
c) apkalbos padeda užmegzti ryšius — kartu su mumis plepantieji tampa mūsų sąjungininkais, jie pripažįsta mūsų nuomonės vertę, o mes — jų, ir bendrai smerkiame kažką trečią.
Privalumų be trūkumų nebūna. Kiekviena, tapusi apkalbų taikiniu, mano esant jas baisia piktadaryste. Todėl apkalbos gali virsti žiauria kova. Siekti joje laimėti nėra protinga. Netgi atsilyginti tuo pačiu, bandyti sukompromituoti mus apkalbant ne pati geriausia išeitis. Protingiausia siekti, jog pati apkalbų skleidėja jas paneigtų. Deja, nurodyti, ką reikėtų padaryti, — lengviau nei pasakyti, kaip tai padaryti.
Gediminas NAVAITIS,
psichologas
“Šiaulių kraštas”
