Pamenu, kai buvo maža, norėdavo pati daryti visa tai, ką matydavo darant mane — plauti indus, valyti dulkes, kepti sausainius. Deja, laiku bėgant tie jos norai dingo. Pavargau klausytis jos atsikalbinėjimų „vėliau“, “palauk“ ar panašiai. Galvoju apie ateitį — kaip ji gyvens, kai išvažiuos studijuoti arba ištekės? Gal ir aš kalta, kažką ne taip dariau?…Ką dar galima pakeisti?“
Dėkoju Jums už laišką. Problema, apie kurią rašote, žinoma daugeliui mamų ir tėčių. „Kažką dariau ne taip, tai mano klaida“ — pagalvojame, stebėdami savo vaiko elgesį, kuris mums nepatinka.
Mamos vaidmuo sudėtingas, apimantis skirtingas atsakomybes, kurios kartais prieštarauja viena kitai. Visas jas įgyvendinti nėra lengva: mama turi ir mylėti savo vaiką, ir jį drausminti, ir skatinti jo individualumą, ir ugdyti pareigingumą. Kaip visa tai suderinti, neperlenkti į kurią nors pusę — sunkus klausimas.
Panagrinėkime vadinamąsias „auklėjimo klaidas“. Nemažai jų padarome iš didelės meilės ir iš noro būti geromis mamomis. Pavyzdžiui, žinome, kad vaikus turime mokyti tvarkos. Pasakę “eisime į parką, kai sutvarkysi žaislus,“ ir bandydami laikytis savo žodžio, galime pamatyti skriaudos ar pykčio ašaras vaiko akyse, kurios tarsi sako: “tu bloga mama“.
Galime ir patys pasijusti blogi, kalti, negailestingi. Tai labai nemalonūs jausmai. Stengdamiesi jų išvengti, imame vengti ir panašių situacijų. Turbūt ir Jūs nesunkiai galėtumėte prisiminti, kaip beprasidedančio konflikto dėl tvarkos išvengėte tarusi : „Tiek jau to, aš pati padarysiu“.
Santykius su dukra galite keisti ir dabar. Žinoma, tai nebus lengva. Ką daryti? Jei iki šiol tvarkėte jos daiktus ar skalbėte jos apatinius drabužėlius, galite liautis tai dariusi. Pasakykite savo apsisprendimą dukrai kuo ramiau ir aiškiau. Venkite grasinimo ar kaltinimo intonacijų.
Žodžiai „Aš manau, kad tu gali tai daryti ir noriu, kad darytum pati“ skamba visai kitaip, nei “Aš pavargau paskui tave vaikščioti ir tau tarnauti lyg kokiai princesei, pasijudink pati, o tai joks vyras su tavimi negyvens“. Į priekaištus mes spontaniškai atsakome priešiškumu, lygiai taip pat reaguoja ir mūsų vaikai.
Kartą pasakiusi „Noriu, kad tu pati skalbtum savo rūbus ir tvarkytum savo kambarį“, nuosekliai laikykitės savo žodžių. Prireiks daug kantrybės, kai matysite dukrą, nesitvarkančią taip, kaip Jums norėtųsi, arba pykstančią, kad neranda švarių kelnaičių. Bet labai svarbu išlaikyti šią santykių įtampą.
Jūsų dukra turi pajusti savo elgesio pasekmes: skalbiu — turiu švarių rūbelių, neskalbiu — visi guli skalbinių dėžėje. Už tai, ką ji daro ar nedaro, atsakinga ji pati. Jos nevalyvumas turi tapti jos problema. Dabar dėl to jaučiate gėdą Jūs, bet juk dukra nebėra Jūsų dalis, ji jau seniai kitas žmogus. Ji pati gali daug ko išmokti.
Visai gali būti, kad, dukrai savarankiškėjant, imsite jaustis mažiau jai reikalinga, lyg ir iškrentanti iš jos gyvenimo, kuriame dabar atliekate tokį svarbų vaidmenį. Išgyventi tai nelengva ir nelengvas uždavinys ieškoti kitokių būdų, kaip jaustis svarbiai savo vaikui.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“šiaulių kraštas”
