Mano net dvi geros draugės gimusios gruodžio mėnesį ir, kaip visi žmonės, tą dieną linksminasi. Niekas manęs nesuprastų, jei neateičiau. Močiutė ima bambėti, kad reikia laikytis tylos, kad man nėra šventų dalykų, kol pravirkdo mane arba ilgam sugadina nuotaiką. Nenoriu su ja pyktis, bet niekaip neišaiškinu, kad šiais laikais yra kitaip, nei jos senovėje, kad draugai man svarbūs ir aš jų neatsisakysiu dėl visokių prietarų. Ką galėtumėte man patarti, kaip su ja susikalbėti?“
Dėkoju Jums už laišką, kuriame dalijatės savo sunkumais. Skaitydama jį, galvoju, kad aprašytoje situacijoje Jūs galite jaustis lyg draskoma į priešingas puses. Močiutė — draugai, draugai — močiutė.
Kiekviena pusė kelia savo reikalavimus Jums, o Jūs laviruojate tarp tų reikalavimų, stengdamasi rasti tokią išeitį, dėl kurios nesupyktų nei močiutė, nei draugai. Tarsi dvi priešybės, kurių negalite suderinti. Kodėl tai šitaip sunku? Manau, kad abi pusės — ir Jūsų močiutė, ir draugai — atstovauja Jūsų pačios asmenybės dvi puses, kurios nesutaria tarpusavyje. Gali būti, kad aplinkiniai žmonės tik paryškina Jūsų vidinį konfliktą.
Kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau svarbu ir būti tarp panašių į save, jaustis susijusiu su jais. Tai suprantama ir žmogiška. Jums svarbu bendrauti su bendraamžiais, eiti su jais į klubus, šokti, juokauti ir kitaip linksmintis. Jei paklausčiau, ką tai Jums reiškia, greičiausiai atsakytumėte kažką panašaus į „normaliai gyventi, būti kaip visi“.
Tarpusavyje bendraujančių žmonių rate ilgainiui nusistovi nerašyti principai, kas tinkama ir kas netinkama: kaip leidžiamas laikas, kur susitinkama, apie ką kalbamasi ir panašiai. Kai rašote, kad draugės nesuprastų Jūsų, jei nedalyvautumėte jų gimtadienio vakarėlyje, turbūt intuityviai nujaučiate, kad galite pažeisti vieną iš nerašytų taisyklių.
Kokia bausmė grėstų už tai? Pajuoka, pašaipa, boikotas? O ką Jūs pati apie tai galvojate? Ar draugystė ir triukšmingas „tūsas“ yra tapatūs dalykai?
Suprantu, kad močiutė laikosi katalikiškų tradicijų, pagal kurias per Adventą rekomenduojama susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, laikytis pasninko penktadieniais. Tai nėra prietarai, tai yra tradicijos. To paties močiutė reikalauja ir iš Jūsų. Koks Jūsų pačios santykis su šia tradicija, su religija?
Man atrodo, kad praleistumėte močiutės kalbas pro ausis, jei& tos tradicijos nieko nereikštų Jums pačiai. Jei grįžtumėte į vaikystės metus, turbūt rastumėte daugybę patyrimų ir išgyvenimų, susijusių su rimties laikymusi, susitvardymu, valios ugdymo užduotimis. Kokią jų prasmę Jūs pati matote dabar ? Ar tai tik beprasmiai draudimai, primesti iš išorės, ar jie atsiliepia kuo nors Jūsų viduje?
Išaugę iš vaikų amžiaus, galime ir turime patys apsispręsti, kokių taisyklių ir principų laikysimės. Gali kilti noras kišti pirštus į ugnį arba eiti per gatvę, degant raudonai šviesoforo šviesai vien todėl, kad tai draudė tėvai ir seneliai, bet kam ir ką tuo įrodysime?
Jei pati sau geriau išsiaiškintumėte šiuos klausimus, gal paaiškėtų, kaip kalbėtis su močiute ir ką sakyti draugėms. Linkiu Jums sėkmės.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
