Po apklausos kiekvieną tokį nepasitvirtinusį faktą žurnale komentavo atskirų sričių specialistai.
Tad kokie tie mokslininkų „mitai“?
Dirba net mums miegant
Be abejo, dažnas esame girdėję tvirtinant, kad žmogaus smegenys dirba tik 10 procentų savo „galingumo“, o 90 procentų jų masės jokioje veikloje nedalyvauja, tiesiog „dykinėja“.
Paaiškėjo, kad tai netiesa.
Vėlesni moksliniai tyrimai parodė: smegenų masė dirba labai aktyviai, nenutraukia savo veiklos net tuomet, kai mes miegame. Smegenys sukuria nuostabius sapnus.
O ne kartą yra pasitaikę, kad žmogus miegodamas padaro net išradimus!
Kas kita, kad žmonės patys nenori išnaudoti viso savo smegenų potencialo, leidžia sau apsnūsti.
O iš tikrųjų smegenys gali sukaupti ir išlaikyti didžiulį informacijos kiekį.
Kitas neteisingas teiginys apie smegenis: jų ląstelės dalijasi ir savo skaičių gausina tik vaikystėje ir paauglystėje, kol žmogus auga.
Iš tikrųjų žmogaus smegenų ląstelės keičiasi ir auga iki gilios senatvės.
Taigi žmogus ir brandžiame amžiuje gali didinti savo intelektualinį potencialą. Klysta tie pagyvenę žmonės, kurie skuba lygiuotis į mažiau išmanančių bei sugebančių gretas.
Neteisingas ir toks tvirtinimas, kad nervinės ląstelės neatsinaujina.
Nervinės ląstelės gali atsinaujinti, ir žmogus savo sveikatą šiuo požiūriu, be jokios abejonės, gali taisyti.
Tai žinoti labai svarbu todėl, kad žmogus, girdėjęs tokį mitą, nenumotų ranka į savo sveikatą, o ieškotų medikų pagalbos.
Ir dar vienas “medicininis mitas” – kad po mirties kurį laiką dar auga žmogaus plaukai ir nagai.
Iš tikrųjų mirusiojo kūne nutrūksta visi gyvybiniai procesai, o plaukai ir nagai atrodo paaugę todėl, kad fiziškai kūnas pradeda glebti, juos tarytum padidindamas, išryškindamas.
Sterilus šuo
Aiškėja, kad su medicina ir biologija siejasi kur kas daugiau klaidinančių mitų nei su kitomis mokslo sritimis.
Pavyzdžiui, plačiai pasklidęs toks mitas, kad gyvūnų nasrai yra daug sterilesni už žmogaus burną, todėl „bučiuotis“ su naminiais gyvūnais galima be baimės.
Tačiau žmogaus burnoje ir gyvūno nasruose – visiškai skirtingos bakterijos. Tarp jų – ir kenksmingos. Žmogus, taip beatodairiškai elgdamasis su naminiu gyvūnu, susirgęs gali ir nenutuokti, kuo ir nuo ko užsikrėtė.
Tokiais atvejais ir medikui sunkiau nustatyti diagnozę. Pavyzdžiui, nežinia, kokių ligų bacilų gali parnešti į namus katė, pasivoliojusi nešvariame kiemo smėlyje.
Tačiau bakterijų žmogaus akis neįžiūri, todėl gyvuoja ir dar vienas mitas: jei nukritusį ant grindų obuolį spėsi pakelti per 5 sekundes, tai jis nespės užsiteršti jokiomis bakterijomis ir plauti jo nereikės.
Iš tikrųjų bet kokioms bakterijoms „prilipti“ užtenka sekundės dalių.
Neverta laukti gyvūnų ženklo
Pats žinomiausias mitas apie gyvūnus tvirtina: gyvūnai savo elgesiu gali žmones perspėti apie artėjančius gamtos kataklizmus.
Tiesa, kad gyvūnai truputį anksčiau pajunta kai kuriuos gamtos pakitimus ir stengiasi iš tos zonos pasitraukti toliau.
Tai nėra „šeštasis pojūtis”. Antra vertus – jie neturi to smalsumo jausmo ir noro savo akimis matyti, kas bus (kaip tai dažnai daro žmonės).
Instinktas jiems „sako“ nuo nežinomo reiškinio trauktis, ir jie traukiasi.
O žmogui jo smalsumas dažnai baigiasi mirtimi. Kita vertus, stichinių nelaimių metu žūva ir daug gyvūnų.
Ar galima užsikrėsti žiovuliu?
Iš tiesų, esame pastebėję, kad, kam nors žiovaujant, tuoj pajuntame nenugalimą norą daryti tą patį.
Todėl ir sakoma, kad žiovulys yra užkrečiamas.
Žinoma, tiesioginės prasmės čia ieškoti nereikėtų, tačiau mokslininkai aiškina, kad taip yra dėl mūsų pasąmonėje glūdinčio slapto noro mėgdžioti.
Ir ne vien žiovavimą: matydami ką nors su apetitu valgantį (ypač kolektyviai), ir sotūs būdami, mes pajuntame poreikį užkąsti.
Tai itin būdinga vaikams: nors namuose būna sočiausiai pamaitinti, užėję pas kaimynus ir pamatę juos valgant, jie pajunta nenumaldomą norą valgyti.
Toks mėgdžiojimo poreikis būdingas ir kai kuriems gyvūnams.
Pavyzdžiui, beždžionės dažnai surengia kolektyvinio žiovavimo pramogą.
Ar kramtomoji guma suklijuoja žarnas?
Dažnai galima girdėti, kaip tėvai, prisimindami girdėtą mitą, gąsdina vaikus, kad šie saugotųsi – neprarytų kramtomosios gumos.
Nes jiems susiklijuos žarnos, kad guma metų metus gulės jų skrandžiuose nesuvirškinta ir kenks sveikatai.
Žinoma, valgyti kramtomosios gumos niekas nerekomenduoja.
Tačiau netyčia praryta ji jokio pavojaus sveikatai nekelia, nes yra suvirškinama ir pašalinama iš virškinamojo trakto… niekur neprisiklijavusi.
Žaibas smūgių neskaičiuoja
O štai žaibas žmogų gali užmušti, jei jis šventai tikės paskleistu mitu, kad du kartus į tą pačią vietą žaibas netrenkia.
Iš tikrųjų yra priešingai: žaibas netgi turi savo „pamėgtas vietas“!
Yra žinoma faktų, kai nuo žaibo sudegė nauji namai, pastatyti sudegintųjų vietoje.
Geriau reikėtų išsiaiškinti, ar toje vietoje nėra magneto rūdos, kuri traukia tą pražūtingą liepsną.
Antra vertus, žaibą, ieškantį nuolydžio (iškrovos), traukia aukšti statiniai.
Pavyzdžiui, į vieną labai aukštą dangoraižį, vadinamą „Impair Steit Bilding“, žaibas kasmet trenkia maždaug 25 kartus per metus!
Aguonos palieka narkotikų pėdsaką
Ir dar vienas mitas pasirodė esąs tiesa, kurią ypač svarbu žinoti sportininkams ir vairuotojams.
Jei suvalgysime porą bandelių su aguonomis ar per Kūčias išgersime mūsų tradicinio aguonų pieno, tai kontrolieriai mūsų organizme lengvai aptiks narkotikų pėdsakų, nes aguonų sėklos irgi išlaiko svaiginimo savybes.
Žinoma, svaiginimo jūs nepajusite, tačiau kontrolierius sunku bus įtikinti, kad esate ne narkotikų, o skanių bandelių mėgėjas.
Ne veltui juokais sakoma, kad pora bandelių su aguonom – tas pats, kaip ir batonėlis su heroinu!
Parengė Vetusta PRIšMANTIENĖ
“Klaipėda”
