Jaunystė – laikas semtis žinių
Žmogaus gyvenimą A.Karaliūnaitė linkusi lyginti su vandens lašu. „Iš pradžių tas lašas būna didelis, kaip ir žmogaus gyvenime – jaunystėje daug siekių, daug energijos, tada laiką švaistome meilės romanams, gimdome ir auginame vaikus. Sulaukus penkiasdešimties metų pajunti, kad laiko vis mažiau: lašas pradeda siaurėti, kol pagaliau visai nukrenta“, – sako žolininkė.
Ji džiaugiasi, kad jaunystę, metą, kai žmogaus smegenys imliausios, sugebėjo išnaudoti mokslui. Baigusi Veterinarijos akademiją A.Karaliūnaitė ketverius metus mokėsi kraštotyros, rinko liaudies medicinos ir maisto receptus, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. „Tada atrodė keistoka, kad domimės maisto receptais. Dabar suprantu, kad tai, ką suvalgome, yra daug svarbiau ir veikia stipriau, nei išgerta vaistų ar vitaminų tabletė, – įsitikinusi moteris. – Gamta duoda tiek vertingo, tik žmogus arba pritrūksta žinių, arba dažniausiai tingi tomis vertybėmis pasinaudoti“.
Receptai – paslaptis
Visus savo sukurtus receptus žolininkė kruopščiai slepia, tai – jos komercinė paslaptis, tačiau daugybę nuo seno žinomų ji sudėjo į šiemet išleistą knygą „Ant gyvatės odos“. A.Karaliūnaitė renka daugiau nei 400 rūšių augalų. Jos sukurtais receptais pasitikintys žmonės ne visada išsamiai žino vaistų sudedamąsias dalis.
„Kaip ir vyrui ne visada būtina žinoti, kuo žmona jį maitina, taip ir čia atsiranda nenorinčiųjų valgyti augalų lapų, nes neskanu, ar gerti lašelių, – sako A.Karaliūnaitė. – Kartais supykusi net pagalvoju, kad verčiau turėčiau saldainių fabriką: nuodiji sau svietą, visi patenkinti ir niekas nesiskundžia“.
A.Karaliūnaitė pagalbos prašančius žmones visada perspėja, kad gydytis žolelėmis reikia ilgo laiko ir kantrybės. „Jei nusipirkę vaistinėje 40 gramų vaistažolių jas suvartosite ir sakysite, kad nieko nepadėjo, jūs įžeisite žoleles, – įspėja žolininkė. – Žmogaus kraujas atsinaujina per 76 dienas, kepenų ląstelėms prireikia 120 dienų, žarnų gleivinei – 90. Todėl reikia pratintis patiems auginti ir rinkti žoleles, nes norint sulaukti efekto jų reikia kilogramais“.
Išnaudoja visus metų laikus
Žolininkė pataria visais metų laikais pasiimti tai, ką Dievas duoda, ir tuo pasinaudoti. Žiemą verta rinkti medžių žieves, pati A.Karaliūnaitė jas sako iš miško tempianti kibirais. Baltojo gluosnio ir paprastosios pušies žievė turi kraują skystinančių ir kraujagysles valančių savybių.
Pasak moters, kiekviena šeima prie namų turėtų pasisodinti bent po septynis kukmedžius. Tai nuo seno Lietuvoje augantis ir puikiai žiemojantis spygliuotis, kurio žievė, užpilta degtine, yra puikus vaistas nuo piktybinių ląstelių, teigiamai veikia plaučius, moteriškus organus, prostatą.
Verta rinkti ant medžių augančias kerpes, Lietuvoje randamos visos jos yra valgomos. Net sudžiovintos kerpės išlaiko lakiąsias medžiagas, jos labai naudingai sutepa šlapimo latakus. Tai ypač aktualu nuo akmenligės kenčiantiems žmonėms, kai skausmingai šalinasi akmenys.
Pavasaris – metas pasirūpinti pumpurais ir lapeliais. Beržų pumpurai ir lapai renkami iki Sekminių. Beržų šakos rišamos šluotomis, džiovinamos ir tada nukulami pumpurai. Skyčius iš organizmo šalinanti beržų pumpurų arbata labai naudinga ir jokių sveikatos sutrikimų neturinčiam žmogui. Pavasarį kiekvienam reikėtų bent trisdešimt dienų iš eilės gerti mažiausiai po du litrus beržų sulos. „Rauginta beržų sula būdavo geriama prasidėjus sunkiems pavasario darbams. Žmonės nebuvo kvaili, suprato, kad gausiai prakaituojant prarandama daug kalio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Beržų sula grąžina šiuos nuostolius, išvalo kepenis ir atjaunina organizmą. Deja, dažniausiai žmonėms siūlomi sintetiniai magnio preparatai“, – apgailestauja žolininkė.
Kiekviena šeimininkė turėtų savo darže auginti gumbuotąsias saulenes arba topinambus, kiekvieną pavasarį išsikasti jų šaknis ir maitinti šeimą. Topinambai, dar vadinami ir žieminėmis bulvėmis, turi daugiau veikliųjų medžiagų negu bulvės, lengvai skaido angliavandenius, greitina medžiagų apykaitą, palankiai veikia vidaus sekrecijos liaukas.
Pavasarį žolininkė pataria susirinkti visus aukšliagrybius, triskart nuvirus dėti juos į salotas ir suvalgyti. Pas mus augantys aukšliagrybiai – briedžiukai ir bobausiai. „Grybus reikia vertinti, mėgti ir vartoti, – pataria A.Karaliūnaitė. – Aš pati ant kelmų auginu įvairius grybus, jų dedu į lašiukus. Grybuose yra daug naudingų baltymų ir fermentų, tik manau, kad šaldyti juos pavojinga, nors dabar daug kas taip daro“.
Vasarą A.Karaliūnaitė vadina stebuklingu laiku, kai aplink auga tiek vaistų, kad sunku spėti visais jais pasinaudoti.
Sveikatos šeimininkas – pats žmogus
Pradedant gydytis, pasak A.Karaliūnaitės, būtina pačiam numatyti aiškią programą. „Net sužinojus pačią negailestingiausią diagnozę negalima sutrikti, nusiminti ir galvoti, kad jau nebėra jokios pagalbos, – tikina liaudies medicinos žinovė. – Medicina eina į priekį labai sparčiais žingsniais. Reikia kreiptis tik į pačius geriausius gydytojus, kurie tikrai gali padėti“.
Žolininkė keistoka vadina situaciją, kai žmogaus sveikata yra ne jo paties, bet gydytojų, vaistais prekiaujančių firmų, vaistinių reikalas. Medikas turėtų būti tik patarėjas, vedlys išsivaduojant iš ligos, o ne žmogaus sveikatos šeimininkas. Dabar per daug viskas slepiama: kokia liga žmogus serga – paslaptis, kuo gydyta – paslaptis. „Blogai, kad gydytojai atskirti nuo vaistų gamybos ir skrodimo, jiems neįdomu, iš ko gaminami vaistai ir kas žmogaus organizme matyti po sirgtos ligos ir mirties“, – sako A.Karaliūnaitė.
Tradicinėje medicinoje ji sako matanti daugybę paradoksų. „Vienas iš pavojingiausių dalykų yra skrandžio ligomis sergantiems žmonėms skiriamos pieniškos dietos, – sako A.Karaliūnaitė. – Vyresniems vartoti pieno produktus pavojinga, nes virškinamasis traktas nepajėgus jų suvirškinti. Gamtoje natūraliai susiklostė, kad pieną žinduoliai vartoja tik kūdikystėje, o žmonės šios taisyklės nepaiso“. Kitas paplitęs paradoksas – vaistais pirmiausia užmušamos organizmo gerosios bakterijos, o paskui brangiai kainuojančiomis gerosiomis bakterijomis atkuriamas jų balansas.
Pataria „neišsimįslyti“ nesąmonių
Žolininkei juoką kelia ir kitos panacėjomis tapusios teorijos. „Kai dietologai klausia manęs, ką valgau, atsakau, kad nuo tokio maisto jų pacientai numirtų, – juokiasi A.Karaliūnaitė. – Valgau ir rūkytos mėsos, ir daugybę gydytojų nesveikais vadinamų produktų. Žmonės nuo seno vertino baltą duoną, o ne sėlenėtą, kaip dabartiniai sveikuoliai. Sėlenos nėra organizmo šluota, kaip skelbiama, jos natūraliais klijais užklijuoja organizmą. Nesąmonė yra grūdų daiginimas ir želmenų valgymas. To žmogaus organizmui nereikia. Lietuviai nuo seno daugindavo tik miežio grūdus, ir tai ne valgyti, o alui daryti“.
Nesupranta A.Karaliūnaitė ir svetimšalių augalų garbinimo. „Reklamuojama daugybė augalų, kurie iš tiesų neveikia žmogaus organizmo, – tikina ji. – Tai galima pasakyti apie ežiuolę ir nakvišų aliejų, kuris neva turėtų padėti moterų sveikatai, tačiau nė vienai moteriai jis nėra padėjęs“. Pasak žolininkės, kam žavėtis mira, jei turime rūtą, medetką, nasturtą. Pirtyje geriausia pertis beržine vanta ir „neišsimįslyti“ jokių eukaliptų. Beržas geriausiai dezinfekuoja, minkština, gražina odą.
Rašo knygą
A.Karaliūnaitė rengia naują savo knygą „Lietuvaitės darželis – galinga vaistinė“, kurioje bus galima rasti daugybę paslapčių apie Lietuvoje augančius augalus. Žolininkė pataria visus metus kišenėje nešiotis kadagio uogų ir valgyti kasdien po keturias: jos ne tik apsaugos nuo piktos akies, bet ir pakeis šlapimą varančius vaistus ir išvalys odą. Gilios prasmės yra senolių patarimuose nešioti šermukšnių karolius, atbaidančius nužiūrėjimus. Šiose uogose gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų.
Nuo klimakterinių negalavimų kenčiančioms moterims A.Karaliūnaitė pataria nesidrovėti natūralių organizmo reakcijų. Pasak jos, specialiais preparatais reikia padėti moterims, kurioms pašalinta gimda, darytos kitokios ginekologinės operacijos, o sveikosios turi kantriai, mylėdamos save išgyventi šį laikotarpį.
„Ką gali žinoti, jei moteris neišprakaituos, gal organizme išaugs auglys, – svarsto žolininkė. – Tai laikas, kai moteris iš moters tampa žmogumi. Vaikai užauginti, anūkų auginti neprivalu, atsiranda laiko sau. Šį laiką reikia išnaudoti, mylėti save ir nebūti su tais, kurie kenkia ir nesupranta. Reikia gyventi linksmai, kiekvieną savaitgalį lankytis šokiuose. Jie puikiausiai gydo nuo reumatų ir atminties sutrikimų – visą savaitę niekaip nepamirši, su kuo praėjusį savaitgalį šokai“.
Birutė Kronienė,
“Sekundė”
