Garsiuose pasaulio universitetuose atsirado net specialios laboratorijos, tyrinėjančios išskirtinai meilės jausmus. Šiose laboratorijose padarytos sensacingos išvados: meilė – tai jausmas, kurio pagrindą sudaro ne koks tai ypatingas dvasinis pakilimas, o biologiniai, cheminiai arba fiziniai procesai, kuriuos galima išreikšti formulėmis.
Pavyzdžiui, Italijos mokslininkai aptiko „meilės molekulę“ – ypatingą proteiną, kuris atsakingas už įsimylėjimą. Ištirti 58 įsimylėjėliai.
šių žmonių kraujyje ypatingo proteino žymiai daugiau, negu tų, kurie dar neturėjo meilės objekto.
Taip pat paaiškėjo, kad po metų bendro gyvenimo su mylimu žmogumi šio proteino kiekis kraujyje pamažu pradeda mažėti.
Taigi negailestingi mokslininkai padarė išvadą, kad amžina meilė neegzistuoja…
Dar prieš italų tyrimus buvo žinoma, kad žmogui įsimylėjus jo kūne prasideda audringi cheminiai procesai, kurių metu aktyviai išsiskiria džiaugsmo hormonas ir žmogus praktiškai tampa narkomanu, priklausančiu nuo savo aistros objekto.
Bet pamažu organizmas pripranta prie padidėjusio džiaugsmo hormono kiekio, ir po 2-3 metų kažkada beprotiškai mylimas žmogus jau nebesukelia tokių jausmų, kaip anksčiau…
Bet nusiminti neverta. Meilės chemija turi ir kitas normas. Džiaugsmo hormonai gali vėl pradėti gamintis, jei jūs bučiuojatės arba apkabinate mylimą žmogų. Tai daryti tiesiog būtina!
Taip tvirtina JAV mokslininkai, atlikę tyrimus su triušiais. Paaiškėjo, kad tie triušiai, kuriuos žmonės nuolatos paimdavo į rankas, glostydavo ar pakasydavo už ausies, gyveno 60 proc. ilgiau ir sirgdavo žymiai rečiau už neglamonėjamus savo giminaičius. Panašiai elgiasi ir žmonės.
Mylimos moterys serga ir kenčia dėl depresijos du kartus mažiau, negu niekieno nemylimos…
“Klaipėda”