Telepatijos galimybes mokslo pasaulyje atveria besivystančios žmogaus smegenų sąsajos su kompiuteriu (Brain-Computer Interface, BCI), galinčios fiksuoti smegenų aktyvumo duomenis ir juos transliuoti į kompiuterį, kur specializuota programinė įranga atkuria pagrindines smegenų sugeneruotas komandas. Ateityje tokios sąsajos galėtų visiškai pakeisti dabartines klaviatūras ir peles bei leisti minčių pagalba valdyti ne tik kompiuterius, bet ir robotus.
Kiek tai fantastika, kiek galima ateities realybė? Reikia pripažinti, jog tokios technologijos vystosi iš tiesų labai sparčiai ir jų tobulėjimas leidžia spėti, jog tokia ateitis yra tikrai galima. Galime priminti visą eilę dabartinių pasiekimų, apie kuriuos esame rašę – Japonijos mokslininkai jau sukūrė sistemą, leidžiančią minčių pagalba keliauti virtualiame pasaulyje; amerikiečių kompanija „NeuroSky“ kuria nešiojamą daviklį „MindSet“, galėsiantį pakeisti įprastinę pelę; eksperimentai su beždžionėmis (čia aprašytas vienas, o čia kitas eksperimentas) leidžia kitu žvilgsniu įvertinti neuroprotezų galimybes; o kur dar kompanijos “Emotiv” kuriamas “mintis skaitantis” kompiuterių valdiklis, kuris tapo savotišku naujos kompiuterių valdymo eros pranašu.
Taigi, realių pavyzdžių daugiau negu reikia – smegenų sąsaja su kompiuterių technologiškai yra įmanoma, belieka ją tobulinti iki realaus pritaikymo lygio. Tačiau kol kas visi eksperimentai ir tyrimai koncentruodavosi ties smegenų informacijos nuskaitymu. Bet jeigu ją galima nuskaityti, galbūt ją galima ir nuotoliniu būdu perdavus, perkelti į kito žmogaus smegenis? Kitaip tariant, sukurti sistemą, tiesiogiai perdavinėjančią vieno žmogaus mintis kitam žmogui. Tai jau būtų beveik tikra telepatija, tačiau iki jos dar palaukti reikės, bet pirmieji nedideli ir ganėtinai primityvūs žingsniai jau padaryti.
Mokslininkų komanda, vadovaujama Christopher James, nusprendė eksperimentiškai patikrinti ar tokia nuotolinė informacijos keitimosi sistemos idėja yra galima su šiandieninėmis technologijomis.
Eksperimento schema
Nuspręsta atlikti eksperimentą, kuriame dalyvavo du savanoriai, esantys skirtingose patalpose. Pirmojo savanorio užduotis – galvoti apie laisvai pasirinktą skaičių, kuris gali būti „0“ arba „1“. Jo smegenų darbas fiksuojamas elektroencefalografu, kuris surinktą informaciją perduoda į kompiuterį. Pastarajame paleista programa, galinti iš priimtų duomenų nustatyti, apie kokį skaičių galvoja eksperimento dalyvis. Identifikuotas skaičius toliau perduodamas per internetą kitam kompiuteriui.
Kompiuterio priimtas skaičius perkoduojamas į atitinkamą kodinę seką, pagal kurią sukuriami skirtingų trukmių šviesos mirksėjimai. Į mirksinčią lempą žiūri antrasis eksperimento dalyvis. Nors žiūrint iš šalies, šviesos impulsų skirtumai praktiškai nepastebimi, tačiau savanorio smegenų elektroencefalogramoje aiškiai atsispindi smegenų signalų skirtumai, leidžiantis atkurti skaičiaus kodą.
Analizuodami antrojo savanorio smegenų elektroencefalogramas tyrėjai visais atvejais identifikavo, apie kokį skaičių galvojo pirmasis eksperimento dalyvis. Žinoma, šis eksperimentas dar tik patys pirmieji žingsniai – antrasis dalyvis kol kas pats nė nebandė sąmoningai suvokti smegenyse susiformavusios informacijos apie šviesos impulsų kodinę seką. Be to ir transliuojamo skaičiaus informacija turėtų būti perdavinėjama ne per šviesos impulsus (kitaip tariant regos sistemą), o tiesiai į smegenų žievę, tačiau tai jau tolimesnių tyrimų ir eksperimentų darbai.
