Įrodyta, jog viena didelė liepa duoda tiek pat medaus, kiek ir hektaras grikių. Bitininkų labiausiai vertinamas liepžiedžių medus. Jis vartojamas nuo peršalimo, gerklės skausmui mažinti, kepenų bei inkstų ligoms gydyti. Liaudies medicinoje nuo įvairiausių negalių taikomos liepų lapų ir liepžiedžių arbatos.
Ir burtai, ir tikrovė
Lietuvių tautosakoje liepa įkūnija moteriškąjį pradą, kaip ąžuolas — vyriškąjį. Žemaitijoje gimus mergaitei šeimos galva sodindavo liepaitę. Buvo tikima, kad jos augimas siejamas su naujagimės likimu. Mano senelė liepas vadino Motušėlėmis, Dievo vabalėliais. Vis kartodavo, kad tuose medžiuose gyvenančios protėvių dvasios.
Senelis sakydavo, jog bičių avilys jam esąs geriausias oro prognozių biuras. Jei rudenį bitelės vos ne aklinai vašku užklijuoja avilio laką, lauk šaltos žiemos. Masiškas bičių skubėjimas į avilius rodąs, kad artinasi lietus.
Pernai vasarą Beržore (Plungės rajonas) sutiktas senas žemaitis išsakė įdomią mintį. Po liepomis jis mėgstąs pasėdėti ne šiaip sau. Tie medžiai ne tik gydą, bet ir veikia jo dvasią. Anot jo, miestiečiai ne tokie sąžiningi ir dvasingi, todėl kad mažiau laiko praleidžia po medžiais…
Žemaitijos turguose galima nusipirkti iš liepų medienos gamintų indų medui laikyti. Praeito šimtmečio pradžioje žemaičių šeimos iš liepos pasigamindavo daugybę buičiai reikalingų rakandų. Skopdavo šaukštus ir geldas, iš liepų karnų pindavo vyžas. Iš pluošto ausdavo maišus ir demblius, sukdavo virves.
Mano senelei liepa buvo didžiulė vaistinė. Persišaldžius ar šiaip pablogėjus sveikatai ji duodavo gerti liepžiedžių gėrimo. Jį pasigaminti gali kiekvienas. Litre vandens reikia užplikyti dvi rieškučias džiovintų liepžiedžių. Pavirinus apie 5 minutes įdėti liepžiedžių medaus, tinka ir kitoks, bei gerai išmaišyti. Po to įpilti stiklinę aviečių arba obuolių sulčių.
Ir geras vaistas, ir puikus maistas
Dabar apie medų žino visi. Tačiau kiekvieną vasarą prisimenu vaikystės metus, kai prasidėjus medunešiui nekantriai laukdavau bičkopio.
Sukiodavausi apie medsukį ir laukdavau, kol senelis mediniu šaukštu atseikės geltono, gintarinio kvapnaus liepžiedžių medaus. Jo paskanintas gardėsių gardėsiu tapdavo šviežias sūris ar iš lysvės nuskintas žalias agurkėlis.
Nuo žilos senovės žmonės vartoja medų. Šis saldus tąsus produktas suteikia žvalumo, ilgina gyvenimą. Dėl to jis naudojamas ir medicinoje. Įrodyta, jog medaus cheminė sandara yra sudėtinga ir nepastovi. Medus pasižymi antibakterinėmis savybėmis. O įvairios jo rūšys skiriasi specifiniu skoniu.
Veiksmingu vaistu medų laikė ir medicinos tėvas Hipokratas. Ne naujiena, jog medus gali užpildyti bet kokią maitinimosi spragą.
Medus padeda sergantiems nervų ligomis, esant nemigai. Sergantiems širdies kraujagyslių ligomis kasdien patariama suvalgyti 30 g medaus. Sergant kvėpavimo takų uždegimu medus naudojamas kaip vidinis vaistas.
Platų pritaikymą medus rado ir kosmetikoje. Jis didina odos tonusą, saugo nuo pleiskanojimo. Vartojant medų stiprėja organizmas, gerėja širdies kraujagyslių tonusas, daugėja hemoglobino. Sergantiems cukriniu diabetu medaus ragauti galima tik leidus endokrinologui. Šiaip jau, sveikatai stiprinti reikia vartoti tik natūralų kokybišką medų.
Kiekviena medaus rūšis skirtingai veikia organizmą. O jo savybės priklauso nuo augalų, iš kurių bitės renka nektarą.
šviesiai geltonas liepžiedžių medus — puiki antibakterinė priemonė. Jis padeda gydant pūliuojančias žaizdas ir nudegimus. Puikiomis savybėmis garsėja lipčius. Taip vadinamas tirštas iš saldaus skysčio, kuriuo pasidengia liepų lapai, surinktas medus. Verta priminti, kad jokiu būdu negalima rinkti liepžiedžių šalikelėse ar kitose užterštose vietose.
… Nuo aušros iki sutemų skamba, dūzgia nuo bičių orkestro liepos. Dainuoja jų lapai, žiedai. Varva liepos medumi, iškvėpina vėjus. Kiekvieną praeinantį numaudo sodriu, gyvybingu vasaros kvapu.
Algirdas DANKISAS
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. : Iš liepžiedžių vaisių daromas kavos pakaitalas ir spaudžiamas aliejus, nenusileidžiantis Provanso aliejui.
"šiaulių kraštas"
