Pagrindiniai šio sindromo požymiai: nuovargis, išsekimas, iniciatyvumo praradimas, liovimasis domėtis tuo, kas anksčiau atrodė svarbu, gebėjimo patirti pasitenkinimą ir išgyventi ryškias emocijas išnykimas; miego sutrikimas, galvos, nugaros ir krūtinės srities skausmai, svorio padidėjimas, liguistas potraukis maistui, rūkalams, seksui, pirkiniams, azartiniams žaidimams, alkoholiui, nebesugebėjimas lengvai atlikti užduotis, kurios anksčiau nekeldavo jokių problemų, prislėgta nuotaika, irzlumas, nusivylimas, vienatvės jausmas ir nenoras bendrauti.
Darbe perdegęs žmogus nepasitiki savimi. Jo nuomonė apie save priklauso nuo aplinkybių – tai jis esąs talentingas, tai jau nebe. Ryte jis jaučiasi patrauklus ir įdomus, vakare – jau lyg ir ne. Ir bendrai aplinkiniams esą geriau matyti. Taigi toks žmogus priklauso nuo kitų nuomonės.
Jam labai svarbu, ne tik ką pamanys ir pasakys šeimos nariai ir bendradarbiai, bet ir menkai pažįstami asmenys. O dar svarbiau, kad apie jį visi būtų tik geros nuomonės. Todėl jis nusiteikęs bet kokia kaina visiems įtikti.
Jis pats sau kai kuo patinka, todėl stengiasi sukurti idealaus žmogaus įvaizdį, kad patiktų aplinkiniams ir pats jaustųsi patogiai. Dažniausiai šis įvaizdis susijęs su kuo nors – vertingo daikto ar patrauklios savybės – neturėjimu. Žmogus trokšta tapti skyriaus vadovu, nusipirkti „Ferrarį“, būti idealiu tėvu arba motina, ir nuolat apie tai svajoja.
Siekdamas įgyvendinti savo svajones toks darbuotojas negaili pastangų. Darbe užduotis stengiasi atlikti nepriekaištingai, imasi galybės darbų, jį užvaldo tobulybės siekimas.
Darbas tampa svarbesnis už viską pasaulyje. Visos jėgos skiriamos tikslui pasiekti. Nelieka ne tik laiko, bet ir noro susitikti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, papramogauti. Pernelyg uolus darbuotojas neleidžia sau atsipalaiduoti, poilsis jam – laiko švaistymas.
Iškyla vidinis konfliktas. Prioritetinė veiklos sritis atstoja visą likusį pasaulį. Organizmas pradeda reaguoti į gyvybiškai svarbių dalykų – atsipalaidavimo, atitrūkimo nuo darbo problemų, bendravimo su artimais žmonėmis – stoką. Nuovargis perauga į nusivylimą, vangumą, prislėgtumą. Laimėjimai nebedžiugina, išsvajotas tikslas ilgainiui darosi beprasmis ir kvailas. Jausmai prislopsta, niekas nebesukelia nei didelio džiaugsmo, nei liūdesio.
Prasideda sveikatos sutrikimai: kai kuriems skauda galvą, kitiems – nugarą, dar kitiems svaigsta galva arba ima kankinti nemiga. Dažnai „perdegėliai“ ima tukti – be saiko valgydami jie nori atitrūkti nuo tikrovės. Kartais pradedama išgėrinėti, daug rūkyti arba susižavima vaikštinėjimu po parduotuves.
Paskutinis akordas – visiškas jausmų atbukimas, nebesidomėjimas ne tik darbu, bet ir gyvenimu.
Perdegimo darbe sindromas prasideda nuovargiu, irzlumu, nerimu. Dėl to paprastai į gydytojus nesikreipiama, todėl jis laiku nenustatomas. Po kurio laiko padėtis dar pablogėja – įprasta veikla darosi atstumianti, dirbti reikia prisiversti, žmogus tampa suirzęs, pernelyg rimtai reaguoja į smulkmenas, dažnai nesusitvardo ir pan. Taip pagaliau visiškai emociškai išsenkama ir gyvenimas nebetenka prasmės.
Jei toks pats save sudeginęs veiklos žaizdre žmogus pagaliau kreipiasi į gydytojus, jam dažniausiai diagnozuojamas lėtinio nuovargio sindromas. Iš tikrųjų tokia diagnozė teisingai nustatoma tik 1-2 procentams žmonių, likusieji – perdegimo darbe sindromo aukos.
Anksčiau buvo manoma, kad tas sindromas pirmiausia pakerta asmenis, kurių darbas susijęs su žmonėmis – globos įstaigų, aptarnavimo srities darbuotojus. Vėliau „perdegusiųjų“ ėmė rastis tarp biuro tarnautojų. Bet nuo perdegimo sindromo neapsaugoti ir kūrybinės profesijos atstovai, ir pavyzdingos namų šeimininkės. Tai žmonės, kurie reikalauja iš savęs pernelyg daug ir kurie savo ambicijas ir savigarbą sieja su sunkiai pasiekiamais tikslais.
Ką gi daryti tiems, kurie tapo darbo vergais?
Pirmiausia būtina įvertinti savo tikslus – kurie yra asmeniniai ir kurie primesti aplinkos – ir pasiryžti svarbiausiais laikyti asmeninius. Reikia išmokti skaitytis su savo norais ir poreikiais. Labai svarbu mylėti save tokį, koks yra dabar, o ne idealų, kokiu stengiamasi tapti, ir suprasti, kad aplinkiniai žmogų vertina ne tik dėl jo laimėjimų. Reikia pagaliau atprasti nuo įpročio žvalgytis į kitus ir laukti jų pritarimo.
Norint netapti „perdegėliu“, teks išmokti planuoti savo laiką, protingai derinti darbą ir poilsį, prisiminti arba atrasti kitas veiklos, teikiančios malonumą, sritis.
Neverta savo tikslo labui paaukoti viską, kas brangiausia ir labiausiai džiugina.
Parengė A.Gotautaitė
"Sekundė"
Vytauto Prekevičiaus nuotr.
