Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris niekuomet nesijaudintų. Tėvai jaudinasi dėl vaikų, žmonos – dėl vyrų. Barackas Obama ko gero daugelį mėnesių nervinosi dėl Hillary Clinton, o mus visus nervina sparčiai kylančios maisto ir degalų kainos, britų dienraštyje „The Times“ rašo Niujorko universiteto (JAV) psichologijos profesorius Gary Marcusas.
Tačiau ar nerimavimas yra neišvengiamas? – klausia autorius. Tradiciškai manoma, kad žmonės nieko nedaro be priežasties. Nors mums patiems gal ir nepatinka jaudintis, tačiau, pasak teorijos, nerimavimas greičiausiai yra kažkuo svarbus žmonijos išlikimui.
Ar iš tiesų? Ko gero vos 10 proc. atvejų mes jaudinamės dėl to, kas iš tikrųjų svarbu, visa kita – būgštavimai, kurie neišsipildo (dangus griūva!) ar liūdni išgyvenimai dėl to, kas jau įvyko ir ko mes savo jėgomis niekaip negalime pakeisti (pavyzdžiui, sielojimasis dėl biržoje prarastų pinigų), teigia autorius.
Tyrimai liudija, kad nerimauti linkę žmonės vidutiniškai veikia mažiau efektyviai, nei nerūpestingi: jie mažiau spėja padaryti ir dažnai yra mažiau patenkinti gyvenimu. Kai eksperimentuotojai skirdavo tiriamiesiems užduočių, nerimastingi asmenys reaguodavo lėčiau, nei nerūpestingi (greičiausiai dėl to, kad išgyvenimams eikvojamos dvasinės jėgos, kurias būtų galima efektyviau panaudoti kitais tikslais).
Neseniai Jeilio ir Pensilvanijos universitetų (JAV) mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad vos 5 minučių nerimas sugadina žmogui nuotaiką.
Evoliucijos vaisiai ne visada sunokę
Apibendrinus galima pasakyti, kad klaidinga manyti, jog visi evoliucijos rezultatai yra suformuoti išmintingai, pastebi autorius. Evoliucija negali ko nors numatyti ir kam nors iš anksto pasiruošti. Spontaniškai aptikusi išeitį ji linkusi jos laikytis, nors ši išeitis galbūt nėra pati geriausia.
Pavyzdys – žmogaus stuburas. Mes priversti tenkintis stuburu, kuris sudarytas iš „vienos kolonos“ – ne dėl to, kad jis yra idealus, o viso labo tik todėl, kad evoliucija aptiko vidutinišką sprendimą ir jo laikėsi. Inžinieriaus akimis žmogaus stuburas nevikrus ir negrakštus. Jis atlieka jam skirtą funkciją, tačiau ne pačiu geriausiu būdu iš įmanomų. Inžinierių žargonu tai vadinama „kluge“ – mechanizmas ar funkcija, kurie niekaip neturėtų veikti, tačiau veikia. Galbūt lygiai tokie pat gremėzdiški yra ir mūsų smegenų neuronai, verčiantys mus jaudintis, patirti stresą ir nerimą: su savo darbu jie susitvarko, tačiau turi rimtų trūkumų.
Kada nerimas yra naudingas? Kai jis mus mobilizuoja, skatina imtis aktyvių veiksmų. Mes pastebime grėsmę – pavyzdžiui, tolumoje pamatę plėšrūną. Kraujyje padidėja kortizolio kiekis (tai hormonas, reaguojantis į stresą), ir mes jau esame pasirengę bėgti ar pulti.
Blogai tik tai, kad evoliucija nepajėgė numatyti mygtuko „Išjungti“, teigia autorius. Pasiruošimas gintis arba pulti yra prasmingas tik kalbant apie mūsų protėvius, kuriems reikėdavo apsispręsti, ką daryti kilus tiesioginiam pavojui, pavyzdžiui, susidūrus su plėšrūnais, o ne apie nuolatines šiuolaikinio gyvenimo situacijas, verčiančias nerimauti mūsų amžininkus.
Mūsų dienomis žmonės labiausiai nerimauja ne dėl tiesioginių, o dėl ilgalaikių pavojų. Kas bus, jei neteksiu darbo? Ar mano partneris tikrai mane myli? Tokie klausimai reikalauja apmąstymo, vienu ypu į juos neatsakysi. Tokiais atvejais padidintas kortizolio kiekis kraujyje mums nieko gero neduoda. Hormonas ruošia mūsų organizmą fiziniam aktyvumui, tarsi po akimirkos kitos teks gelbėtis dedant į kojas. Tačiau jis taip pat silpnina mūsų imuninę sistemą, todėl tampame mažiau atsparūs infekcijoms. Iš tikrųjų mums reikia atsipalaiduoti ir kaip reikiant pagalvoti, tačiau evoliucija dažnai mus traukia į priešingą pusę. Susijaudinimas, užuot pasufleravęs originalią išeitį, dažnai pereina į nuolatinį nerimą, paralyžiuoja valią, sukelia depresiją. Neseniai Londono universiteto koledže buvo atliktas 542 suaugusiųjų, kurių vidutinis amžius – 60 metų, tyrimas. Paaiškėjo, kad tų tiriamųjų, kurie stengiasi spręsti savo problemas ir ieško paramos visuomenėje, kortizolio kiekis kraujyje buvo mažesnis, nei tų, kurie to nedaro.
Angliškas žodis „worry“ – nerimauti – kilęs iš viduriniosios anglų kalbos žodžio „wyrgan“ – smaugti. Būtent taip mus dažnai veikia nerimas: čiumpa už gerklės ir spaudžia taip, kad daugiau nebegalime apie nieką galvoti. Kai mus užvaldo nerimas, jis tampa milžinišku ir dažnai beprasmišku laiko ir jėgų švaistymu. Dar daugiau – chroniškas nerimas gali pakenkti širdžiai. Šių metų pradžioje Kembridžo universiteto mokslininkai nustatė bankų krizės ir padažnėjusių širdies priepuolių tarpusavio ryšį. Gali būti, kad nuolatiniai rūpesčiai ir stresas kartais skatina žmones daugiau vartoti alkoholinių gėrimų, daugiau rūkyti ir valgyti, užuot daugiau judėjus.
Rūpesčiai dažnai būna panašūs į supamąją kėdę: supimasis ir jaudinimasis – tarsi užsiėmimas, tačiau vis dėlto tu lieki toje pačioje vietoje. Jei evoliucija mums suteikė gebėjimą nervintis, tai dar nereiškia, kad turime pasiduoti tokiai pagundai, pastebi autorius.
Kaip įveikti nerimą
Didžiąją dalį grėsmių galima padalinti į tris dalis: reikalaujančias neatidėliotinos reakcijos („perspėjantys skambučiai“), tas, kurios verčia mus sutelkti dėmesį į neišspręstas problemas ir susijusias su būsimų pavojų nuojauta.
„Perspėjantys skambučiai“ – rimtas dalykas. Jei matai dūmus ir jaudiniesi, ar nekilo gaisras, nedelsdamas viską mesk ir išsiaiškink, kas vyksta, kad žinotum, kaip veikti.
Rūpesčiams – priminimams (pavyzdžiui, „kad tik nepamirščiau nuvežti vaikus į baseiną“) tinkamiausia vieta – atliktinų darbų sąraše, nesvarbu, kompiuteryje ar jūsų užrašų knygelėje. Naudokitės vienu ar kitu, kad nekvaršintumėte sau galvos.
Ateityje tykančios problemos vertos, kad apie jas pagalvotumėte, tačiau neleiskite, kad jos užvaldytų jūsų gyvenimą. Nustatykite tam tikrą valandą, kai kiekvieną dieną nerimausite dėl ilgalaikių grėsmių, pavyzdžiui, pinigų trūkumo, o kartu ieškosite galimos išeities. Kitu metu neleiskite sau gilintis į tokias temas.
Ruoškitės, tačiau nepanikuokite. Naudinga viską iš anksto apgalvoti, tačiau kvaila sielotis dėl to, ko negalite pakeisti. Neeikvokite protinių jėgų problemoms, kurių niekaip negalite įveikti.
Kontroliuokite savo mintis. Paprastai į išgyvenimus pastūmėja idėjos, kurios tarsi pačios šauna į galvą, jų nekontroliuoja mūsų sąmonė. Jei pastebėjote, kad antrą kartą per dieną nervinatės dėl tos pačios priežasties, paklauskite savęs, ar galite kaip nors pakeisti situaciją. Jeigu ne, prisiverskite apie tai pamiršti ir gyventi toliau. Sutelkite dėmesį į kitus dalykus.
Sprendimų priėmimas. Nepersitempkite bandydami rasti patį geriausią sprendimą. Kiekvienas jų reikalauja didelių intelektinių išteklių. Visiškai normalu, jei ilgai ir kruopščiai svarstote apie savo vedybas, kūdikį ar persikėlimą į kitą miestą. Bet jei renkatės tarp „Saab“ ir „Volvo“, neskirkite tokiems apmąstymams daugiau nei kelių dienų. Šokoladiniai ir vaniliniai ledai vienodai skanūs, ir galiausiai nesvarbu, kokios rūšies ledus jūs suvalgėte.
SXC nuotr.
