Ąžuolynuose buvusios šventos ugniavietės, aukų vietos. Kriviai ir vaidilos čia kūrendavę sausų ąžuolinių malkų laužus, kuriose buvusios deginamos aukos. Dideliame puode, vaidilos maitinamas pienu ir, uždengtas javų pėdais, gyvenęs šventasis žaltys. Jei ugnis užgesdavusi, tai ją prižiūrėjęs vaidila buvo baudžiamas mirtimi.
Mokslininkai priėjo išvadą, jog kiekvienos rūšies medžiai turi savitą, tik jiems būdingą biolauką. Šio biolauku gali pasinaudoti norėdamas papildyti savo biologinės energijos atsargas.
Įrodyta, jog ąžuolas yra puikiausias energinis donoras. Tačiau primenama nepamiršti, jog ąžuolo aura labai galinga. Ir teigiamai reaguoja tik į sveikus žmones.
Nūnai vis labiau populiarėja fitoterapija, homeopatija ir kiti natūralūs gydymo metodai. Daug receptų žinojo ir mano senelė. Juose glaudžiai buvo persipynęs slėpiningas pievų ir lankų vaistažolių bei medžių pasaulis.
Iš senelės išgirdau gražią legendą apie ąžuolo tvirtybę ir ilgaamžiškumą. Kai medžių motina medžiams dalino galybę ir jėgą, ąžuolas buvo kažkur išėjęs. Todėl jam nieko nebelikę.
Vėliau motina paklaususi, kokios stiprybės, ar jėgos jis norėtų. „Norėčiau tokios, kad ir sau, ir žmonėms praverstų — tokios, kokios kiti medžiai neturi“,— paprašęs ąžuolas.
Taip ir gavęs tvirtumo ir ilgaamžiškumo galybę. Užtai ir rymas miške aukščiau kitų viršūnę iškėlęs — išskirtinės pagarbos ir draudimų apsuptas.
Mano senelė iš ąžuolo gilių gamindavo puikiausią kavą. Ją patardavo gerti sergantiems mažakraujyste. Vaikams, kurie šlapindavosi lovoje patardavo vakarais gerti po vieną stiklinę vandens, kuriame virtos gilės.
Arbatą iš ąžuolo žievės patardavo gerti norintiems sustiprinti širdį, sulaikyti kraujuotą kosulį ir vėmimą krauju. Žievę lupdavo pavasarį, kol dar neišsprogę lapai. Nes tuo metu joje yra padidėjęs skysčių kiekis.
Lietuvos žiniuonių žiniuonė, daktarė Eugenija šimkūnaitė rašė, kad itin nusilpusiam padedanti ąžuolo gilių putra ir nuoviras. Nukartintos ąžuolo gilės labai praversdavusios badmečiu.
Atsidūręs prie senolių ąžuolų, visada pasijuntu mažas ir susimąstau apie amžinybę. Matau šiuose medžiuose įamžintą išmintį, tiesą, būties prasmę. Ir man regis, kad rymau ne šalia ąžuolo, o prie to legendinio, protėvių pagonių garbinto, švento Gyvybės medžio.
Vėjeliui pūstelėjus girdžiu ne lapų šnaresį, bet tyliai giedančius, man nematytus, neregėtus žalius paukščius, gyvenusius prieš kelis šimtmečius. Rodos ir pats pavirstum paukščiu ir skristum į amžinybėn nuskubančius, paslaptis slepiančius tolius.
Kiekvienas gali pabuvoti prie ąžuolų. Ir tikrai pajusite kokia gera šio medžio aura. Ir net patys to nežinodami namo grįšite ir sveikesni, ir žvalesni.
Algirdas DANKISAS
“šiaulių kraštas”
Vido Venslaviškio nuotr.
