Name tarp Abromiškių miškų, pučiant šiauriam vėjui, pradedame kalbą apie tai, kas gyvenime svarbiausia. „Gimiau savimi, bet augdama išmokau būti tuo, kuo norėjo tėvai. Šokau, grojau, sportavau, piešiau, kad pateisinčiau tėvų lūkesčius. Buvau universalus vaikas, apdovanotas daugybe talentų. Turėjau netgi balerina tapti, tačiau neatitikau choreografų reikalavimų. Manau, dėl to man pasisekė“, – pasakojo Edita ir pridūrė, kad dabar pagaliau tampa savimi ir jau gali pasakyti: „Aš esu tas, kas esu.“
Edita, baigusi pedagogikos studijas, ir dabar neužmiršta šios profesijos: kelias valandas per savaitę sanatorijoje moko vaikučius etikos pagrindų ir tikina, kad šis darbas jai labai patinka, nes padeda vaikams pažinti save, suvokti pasaulį, jo dėsningumus, o ją moko lankstumo.
Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai tenka apmąstyti, ką veiki, kur eini, kas esi. Editos gyvenimą supurtė mamos liga. „Sėdėdama prie jos lovos permąsčiau visą savo gyvenimą ir supratau, kad ilgiau taip gyventi nebegaliu. Reikia gyventi kitaip. O kaip? – prisiminė ji. – Ir tada Dievas atsiunčia žmones, per kuriuos gauni žinią ir atrandi kelią, kuriuo turi eiti, – savo gyvenimo kelią.“ Taip į jos gyvenimą atėjo Džiuljeta Binkauskienė, mokytoja, kuri atvėrė jai akis, padėjo žengti pirmuosius žingsnius – suprasti, ką daryti ir kaip keistis.
Vienuolikti metai Edita yra vegetarė, ji laikosi sveiko gyvenimo pricipų ir disciplinos, užsiima dvasinio gyvenimo praktikomis. Vis ta jai padėjo sunkiausiomis minutėmis, kai sostinėje prarado darbą ir rodėsi, kad gyvenimas baigtas. Tačiau išeitis visuomet yra: paraginta draugų, išsikėlė į namą kaime, prie Abromiškių.
„Nors mylėjau žemę ir mokėjau ją dirbti, bet delsiau žengti šį žingsnį. Iš tiesų nors maniau, kad pasitraukti iš miesto, kuriame gyvenau dvidešimt metų, bus skaudu, atsitiko priešingai. Supratau, kad gyvendama mieste nebuvau laiminga“, – pasakojo Edita. O patylėjusi pridūrė: „Norėdamas numesti senąją odą, turi atsisakyti visko, turi pasiekti dugną. Turėjau mirti, kad gimčiau.“ Iš pradžių buvo labai sunku, nes teko išmokti įsiklausyti net į mažiausius savo norus – sėdėti namie, skaityti knygą ir nieko daugiau nedaryti, o vėliau – tikėti tuo, ką darai, tikėti savo jėgomis ir viską daryti su meile.
Prosenelių receptas
SXC.hu – Aureliy Movila nuotr.
„Esu kūrėja, kuriu save, savo gyvenimą. Iš to ir mano veikla – užsiėmimai, mokslai, pomėgiai. Kiekvienąkart klausiu savęs, ko noriu. Pernelyg ilgai dariau, ką reikia. O daryti, ką reikia, yra sunku, nepatogu ir vargina. Kai gyvenimas užspeičia į kampą, atsiskleidžia daug talentų“, – tikino Edita.
Jau septynerius metus ji pagal prosenelių receptą gamina pušų spyglių aliejų, kuriuo ir pati, ir jos draugai sveikuoliai mielai lepina kūną po pirties.
„Anksčiau juo mūsų protėviai gydydavo sumuštas, nubrozdintas vietas, – pasakojo gamintoja. – Jis padeda, kai trūkinėja oda, ją pamaitina, nuramina, o sakuose esanti gintaro rūgštis atkuria odos elastingumą. Aliejų tinka naudoti ir po pirties, tuomet tepamas visas kūnas, peršalus juo galima įtrinti krūtinę, nugarą ir pėdas, prieš tai pakaitinus druskos vonelėje, ir taip išvengti pirmųjų peršalimo simptomų.“ Tad Edita, paraginta draugų, šį aliejų ėmė gaminti ir kitiems.
Vėliau sukūrė ir tepalą „Maistas odai“. Jis irgi pagamintas pagal seną receptą vien iš natūralių medžiagų. Tai aliejų mišinys ir žolelių ištraukos, todėl tepalas puikiai įsiskverbia į giliausius odos sluoksnius ir oda atsigauna, susitraukia išsiplėtę kapiliarai, išsilygina smulkios raukšlelės. Jis tinka ir suplonėjusiai, streso ir cheminių medžiagų nualintai veido odai.
„Tepalą „Maistas odai“ patariu naudoti veidui, paakiams, kaklui. Jis neužkemša porų, nes jame nėra nei vaško, nei taukų, juo patepta oda neblizga, gali kvėpuoti. Tepantis 1–2 savaites rytą ir vakare, oda tampa soti, lygi, ima švytėti, nes gauna daugiau deguonies, išlieka stangri. Tepalas būna dviejų rūšių: vienas tinka sausai ir jautriai odai, kitas – mišriai odai“, – sakė Edita. Pasisotinusi oda tepalo prašo vis mažiau: tada galima juo tepti odą tik kartą per dieną ar pakeisti jį kitos rūšies tepalu.
Tepalą tenka laikyti šaldiklyje: mat jame nėra koservantų, todėl kambario temperatūroje jis sugestų. Dėl šios priežasties minėto produkto kūrėja neturi atsargų – gamina, kai gauna užsakymą arba ketina važiuoti į mugę. Vis labiau šiuo tepalu domisi ekologiškomis prekėmis prekiaujančios parduotuvės, tad nuolatiniai vartotojai prireikus gali nesunkiai jo įsigyti. O pušų spyglių aliejinė ištrauka tinka ir kaip makiažo valiklis, – produkto subtilybėmis dalijosi Edita.
Nors jos gaminiai, kaip sakė gamintoja, greiti, veiksmingi ir paprasti, vis dėlto jie gaminami nepaprastai. „Gaminant produktus naudoju savo energiją, dedu savo širdies šilumos, todėl kai tą darau, turiu būti kupina gėrio ir šviesos. Jei nėra įkvėpimo, šio darbo nedarau, – tikino Edita. – Procesui reikia pasiruošti: šeštadienį – pirtis, apsivalymas ir tik tada gamyba.“
Idealistai įsuko verslą
Iš pradžių pušų spyglių aliejinę ištrauką ir tepalą „Maistas odai“ Edita gamino viena, bet vėliau prisijungė bičiulis Gintaras Binkauskas. Abu ėmė važinėti į muges ir per trejus metus įsuko verslą taip, kad ėmė iš jo gyventi.
„Kad gyventum taip, kaip nori, svarbu gerai žinoti savo poreikius. Dabar mano gyvenime pinigų daugėja, o poreikiai išsigrynino – atsirado kita kokybė. Tad kiekvienais metais jaučiuosi vis geriau, aplankė ramybė ir mėgavimasis kiekviena gyvenimo akimirka, atsirado vidinė laisvė, – apie savo sėkmę pasakojo Edita. – Kaip galėtų nesisekti, kai darau tai, kas patinka, ir teikiu džiaugsmo kitiems. Klientė džiaugiasi ir tikina, kad pamilo save, o man gerai, kad matau ją švytinčią. Ir dar už tai gaunu pinigų! Mano verslas – mano rankos, mano jėga ir gyvybinė energija, bendradarbiavimas. Abu produktai turi tautinio paveldo sertifikatus, o tai rodo aukštą jų kokybę ir patikimumą. Todėl visada dėkoju protėviams, jų išminčiai ir vertinu galimybę šitaip padėti žmonėms.Tai – greičiau gyvenimo būdas, o ne verslas.“
Moteris turi ir papildomų veiklų – dirba pedagoginį darbą Abromiškių sanatorijoje, bičiuliams ir pažįstamiems daro kūno bei veido masažus, dažnai tam naudodama savo pačios pagamintus produktus. Kartu su bendraminčiais bičiuliais įkurtė asociaciją „Bindrakalnis“, kurioje buriasi amatininkai, norintys smagiau ir linksmiau gyventi. Jie bendrauja, mokosi, dalijasi patirtimi. „Kiekvienas dirbame savo darbus, bet žinome, kad esame drauge, turime su kuo pasikalbėti, paremti vienas kitą pečiais“, – sakė Edita. Ateityje bendraminčiai norėtų įkurti namus, bendruomenę, kur būtų gera gyventi jiems patiems ir prijaučiantiesiems, ant bendro kalno Bindrakalnio, esančio netoli Utenos.
Aušrinė šėmienė
Ruslano Kondratjevo nuotr.
