Choleriko pageidavimai
Sukurti cholerikui patinkantį interjerą – nelengva užduotis. Šio tipo žmonių pomėgiai tokie permainingi, jie trokšta naujų įspūdžių, pojūčių, kad jo netenkins nė vienas „grynas“ stilius.
Užtat eklektika, margumas – bus kaip tik. Mat cholerikai nevengia ekstravagancijos, dievina drąsius, netikėtus sprendimus.
Choleriko būstas turi būti erdvus, kad baldai ir išdėlioti niekučiai netrukdytų ryžtingai judėti, temperamentingai gestikuliuoti.
Nors tokie žmonės labai emocionalūs, jie interjere mėgsta griežtas formas. O naujovių pomėgį tenkins lengvai perstatomi, įvairiai tarpusavyje derinami baldai.
Žinoma, tokios nuolatinės naujovės dažnai erzina kitokio charakterio šeimos narius. Jie pyksta dėl sunkiai surandamų savo daiktų, griaunamos įprastos tvarkos. Dėl tokios nuolat vykstančios interjero kaitos šeimoje dažnai kyla rimti barniai. Tačiau choleriką sunku „pamokyti“: jei jis nesistengs savo emocijų valdyti, smarkiai klius visiems aplinkiniams.
Permainingam cholerikui taip pat imponuos įmantrus, dekoratyvus būsto apšvietimas. Įvairiaspalvius šviestuvus bute galima išvysti netikėčiausiose vietose.
Tačiau nesunku pastebėti, jog nuo savo aktyvumo, emocijų, įmantrių formų paieškų pavargsta ir pats cholerikas. Nusiraminti jam taip pat padeda ta spalvinga aplinka. Ypač teigiamai veikia raminanti mėlyna spalva.
Žinoma, kontrastus dievinantis žmogus tą mėlynumą mielai „pagyvintų“, pavyzdžiui, oranžinės arba raudonos spalvos daiktais. Tačiau psichologas jam šito daryti nepatartų, o pasiūlytų šaltesnes – melsvai žalsvas spalvas, kuriančias platesnės erdvės, lengvumo pojūčius, būtinus jo sudirgintai nervų sistemai.
Melancholiko nuotaikos
Melancholikas dažnai skęsta liūdnuose apmąstymuose. Tačiau tokia nuotaika jam būdinga ne dėl pesimizmo, jai įtakos turi didelis jautrumas.
Pasvajojimas vienumoje, prisiminimai, pafantazavimas tokiems žmonėms teikia pasitenkinimą, nes jis mėgsta gilintis į save. Gal dėl to supanti aplinka gana dažnai jam būna nejauki.
Melancholikui savas būstas – tvirtovė, sauganti nuo permainingo, judraus pasaulio.
Tokio jautraus, romantiško žmogaus interjere negali būti nieko atsitiktinio. Jam svarbiausia – išvengti stresų. Todėl savo aplinkoje melancholikai stengiasi susikurti ramybės, jaukumo „oazes“, kuriose jis jaustų aplinkos šilumą, jaukumą, komfortą.
Tačiau tai nereiškia, kad melancholikas trokšta sau lizdelio su minkštais patalėliais, komforto tarp pagalvėlių. Priešingai. Jo pomėgiai dažnai pasirodo esą gana įvairūs – nuo klasikos iki šiuolaikiško modernizmo. Pavyzdžiui, jis gali būti sužavėtas plačia, minkšta sofa, tačiau visai gerai jausis ir sėdėdamas ant plastiko taburetės.
Jei bute nėra plačių tuštumų, erdvių, galima nesunkiai suprasti, kad jame gyvena melancholikas. Tuštuma ir erdvė tokį žmogų erzina, nes joje jis neranda ramybės kampelio.
Todėl neverta siūlyti, pavyzdžiui, saloną sujungti su virtuve. Atsivėrusią erdvę melancholikas stengsis kaip nors mažinti, statys kilnojamas sieneles, baldus ar bent pakabins lengvas, permatomas užuolaidas, žaliuzes. Tokiam šeimininkui patinka viskas, kas jį riboja nuo plačios erdvės.
Melancholikas mėgsta blankų apšvietimą, bet būtina, kad jis plačiai sklistų.
Tokie žmonės nejaukiai jaučiasi vaikščiodami ant plikų grindų, nors tai būtų ir gražus parketas. Grindys turi būti užklotos kilimais ar šiaip žingsnių garsą slopinančia, kojoms šilumą teikiančia danga.
Melancholikai nemėgsta kampuotų baldų. Jiems labiau priimtinas ovalas, elipsės.
Mėgstamiausios melancholiko spalvos – melsvi, gelsvi atspalviai.
Sangvinikams – spalvos
Aplinkiniams patraukliausias psichologinis tipas – sangvinikas, mokantis džiaugtis gyvenimu, nemėgstantis savo problemų primesti kitiems.
Tokių žmonių gyvenimo būdas ryškus. Todėl ir savo interjerą jis puošia šviežiomis, šiltomis spalvomis: geltona, gintarine, kremine, kartais oranžine ir net raudona.
Jis jaučia komfortą bet kokioje spalvingoje aplinkoje, todėl, kaip ir cholerikas, nebijo kontrastų ir drąsių spalvų derinių.
Sangviniko namai pilni džiaugsmo, energijos: vaikų keliamo triukšmo, po kojomis besipainiojančių gyvūnų, grojančios muzikos, nuolat užsukančių svečių.
Toks gyvenimas sangviniko nevargina, jis pats tokį kuria. Jam svarbu, kad namuose būtų daug oro, šviesos, šiltų, džiugių jausmų.
Todėl nereikia stebėtis, kai kurdamas savo būsto interjerą jis išgriauna vieną kitą sieną. Susitaikyti su senu buto planavimu ne jo charakteriui.
Sangvinikas nemėgsta stambių baldų bei daug daiktų.
Renkantis interjerą, sangviniko skonis – pats įvairiausias. Jis gali būti ir romantiškas, ir ekstremalus.
Tokiuose namuose daug stiklo, veidrodžių, kurie vizualiai praplečia erdvę. O ir pats atvaizdas juose sangviniką džiugina, nes paprastai jis visuomet patenkintas savimi.
Flegmatiko aplinka
Flegmatiko namuose gyvenimas neskubus, senoviškas. Todėl dizaineriui tokiuose namuose tektų susiturėti nuo įmantrių išmonių.
Flegmatikui namuose patinka viskas, kas jį ramiai nuteikia. Jam nebūdingi nei emocijų, nei pykčio proveržiai, nei subtilus jautrumas ar netikėta fantazija.
Jo nuomone, neskubant galima priimti teisingesnius sprendimus, todėl ir būsto pakeitimams ar pertvarkymams jis negreitas.
Net šeimos nariams nelengva paveikti ar įkalbėti flegmatiką. Įpratimas prie aplinkos, stabilumas, ramybė – tai tokiems žmonėms pačios svarbiausios vertybės. Todėl jie nepripažįsta aplinkos prašmatnumo, pokyčių.
Visa tai atspindi ir flegmatiko būsto interjeras. Viena ryškiausių detalių – patikimi, tvirti baldai, dažnai tuose namuose jau tarnavę ne vienai kartai, nemadingi, bet flegmatikui mieli ir nepamainomi.
Ir neverta bandyti įkalbėti juos pakeisti. Flegmatikas ruošiasi tokius baldus palikti dar ir savo vaikams ar vaikaičiams.
Parengė Eugenija ANTANAITYTĖ
“Klaipėda”
