Jūsų mylimoji tikrai neklaus, iš kur yra nuostabioji Freedom veislės rožių puokštė. Tačiau ši populiariausia Amerikoje skinta gėlė ir gėlių pramonės svarbiausios metų dienos pasididžiavimas, prieš patekdama į jūsų prekybos centrą ar gėlių krautuvėlę, greičiausiai keliavo lėktuvu 5000 mylių. Nepaisant jos kvapą gniaužiančio grožio, šios veislės rožė yra išvesta labiau dėl ištvermės nei jos kvapo, ir vargu ar kvepia, kaip gėlyne auganti rožė.
šiandien apie 78 procentus iš 4 milijardų skintų gėlių stiebų, nupirktų Jungtinėse Amerikos Valstijose, įskaitant rožes, įsigytas per Valentino dieną, yra iš Kolumbijos ir Ekvadoro, kur jos auginamos didžiuliuose gamybiniuose šiltnamiuose, tada nuskinamos, išrūšiuojamos ir išvežiojamos į skirtingus pasaulio kraštus. Rožės yra pati svarbiausia skintų gėlių pramonės parduodama produkcija ir užima pagrindinę vietą 20 milijardų JAV dolerių vertės JAV gėlių pramonėje.
Deja, už tūkstančius mylių nuo spalvingų ir džiaugsmingų žiedų ekspozicijų prekybos centrų gėlių skyriuose bei gėlių parduotuvėse visoje Amerikoje paplitusi abejotina praktika, apie kurią sužinojus galbūt kitaip pradėsite galvoti apie tas Valentino dienos rožes.
Rožių auginimas didžiuosiuose Kolumbijos ir Ekvadoro gamybiniuose šiltnamiuose
Viskas prasideda nuo žemės, kurios ištisi hektarai atiduoti stiklu arba polietilenu apdengtiems šiltnamiams. Šios teritorijos, aptvertos tvoromis ir saugomos sargų, ir yra ta vieta, kur prasideda milijonų rožių stiebų kelionė į šiaurės Ameriką.
„Prisimenu, kaip visos šios apylinkėse buvo nusagstytos sodybomis, o dabar Sabana uždengta viena milžiniška polietileno plėvele“, sako Carolina DelGado iš Pietų Floridos valstijos, kuri užaugo savanoje, prie Bogotos. Vien Kolumbija įdarbina 115 000 gėlių darbininkų. „Tačiau šie maquilladores („prakaitinės“), manau, kad teisingai jas pavadinau, nes tai milžiniški įrenginiai su labai griežta apsauga, žinomos savo siaubingomis darbo sąlygomis ir taisyklių nepaisymu“, – sako DelGado.
Be darbo jėgos išlaidų, skintų gėlių pramonė naudoja didelius žemės plotus Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Tyrėjai iš Universidad Externado de Colombia teigia, kad gėlininkystė atnešė naują pramonės šaką į šalį, bet sunaudoja visą „vandenį, vietą ir dirvą“.
Didžiagalvių ir ilgakočių rožių auginimas
Ekvadoroe ir Kolumbijoje skintų gėlų tiekimo tinklo pagrindą sudaro rožės, auginamos net 2,7 km aukštyje, ant vulkano šlaitų, sausoje derlingoje žemėje, tokiose vietovėse kaip Sabana šalia Bogotos, Kolumbija, arba Cotopaxi, netoli Kito, Ekvadoras. Čia auginamos milžiniškos prabangios rožės tokios kaip Esperance, kurių žiedai yra daugiau kaip 15 cm skersmens, o stiebai nuo 1 iki 1,5 metrų aukščio. Kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje agronomai atrado, kad šias gražias rožes galima auginti Andų kalnuose ir perskraidinti jas į JAV per kelias valandas, netrukus pramonės įmonės pradėjo keltis į Pietų Ameriką iš tų vietų, kur rožės buvo auginamos natūraliomis sąlygomis.
Augintojai sako, kad gėlei greičiau augti padeda intensyvi saulės šviesa, sausas oras ir vienoda ekvatorinio klimato temperatūra. Tačiau, kaip rašo Amy Stewart, Flower Confidential autorė, nuolatos gerėjant šių gėlių kokybei, didėja spaudimas šių šalių gėlių darbininkams ir jų aplinkai, dėl to kyla daugybė problemų, pradedant mažu atlyginimu, vaikų darbu ir piktnaudžiavimu pavojingais chemikalais.
Rožių skynimas rankomis, jų gyvybės palaikymas vandeniu ir chemikalais
Norėdami išauginti tobulą rožę, augintojai dažnai naudoja cheminius herbicidus ir pesticidus. Alejandro Boada iš Universidad Externado de Colombia sako, kad pesticidų rasta 300-400 metrų gylyje, žemės sluoksnyje, kuris nesugebėjo išfiltruoti šių nuodų. Taip pat nustatyta, jog vandens poreikis viršija vietinio vandeningojo sluoksnio, nuo kurio yra priklausomi ir kiti ūkininkai, atsargas.
Ekvadore mokslininkai ištyrė, jog vanduo gėlių auginimo vietose daug labiau užterštas nei ten, kur auginamos bulvės, miežiai ir kitos tradicinės kultūros. Anot mokslininkų, kurie dirba EcoHealth programoje šiaurinėje Andų dalyje, vis daugiau skintų gėlių ūkių laikosi tarptautinių normų ir dalyvauja žalių gėlių etikečių programose. „Deja, dauguma ūkių, apie 80 procentų, vengia atsakomybės savo darbininkams ir aplinkai“.
Vandens ir JAV draudžiamų chemikalų naudojimas po derliaus nuėmimo
Toms 200 milijonų rožių, kurios kiekvienais metais atkeliauja į JAV Valentino dienos proga, reikia ne vienos tonos pesticidų. Manoma, kad apie 20 procentų naudojamų chemikalų Amerikoje draudžiami. Tarptautinio darbo teisių fondas 2007 metais atliko tyrimą ir nustatė, kad daugiau nei 66 procentai Ekvadoro ir Kolumbijos gėlių darbininkų turėjo su darbu susijusių sveikatos sutrikimų – tarp jų odos išbėrimų, kvėpavimo ir akių ligų – dėl nuodingų pesticidų ir fungicidų. Šis fondas taip pat atskleidė faktą, jog „gėlių darbininkėms dažniau nei vidutiniškai pasitaiko pirmalaikis gimdymas, įgimtos vaisiaus anomalijos ir persileidimai“. Be to, pardavimų sezono įkarštyje jos dirbo 70-80 valandų per savaitę.
Tačiau pesticidų naudojimas gėlininkystėje kelia pavojų ne tik Lotynų Amerikai. JAV žemės ūkio departamentas teigia, jog gėlininkystės pramonė – „viena iš didžiausių pesticidų vartotojų visame žemės ūkyje“. Pavyzdžiui, vienas iš dažniausiai naudojamų pesticidų Kalifornijos gėlių pramonėje yra metilo bromidas – pavojingas chemikalas, kuris yra vienas iš pagrindinių ozono sluoksnio eikvotojų; acefatas, organofosfatinis neurotoksinas, pavojingas žmogui ir didžiausias nuodas bitėms; bei chlorotalonilas, kuris yra kancerogenas. Kitur metilo bromido naudojimas pamažu yra mažinamas, tačiau gėlininkystės pramonė ne kartą išsikovojo išimtis Monrealio protokole, – pagrindiniame susitarime dėl medžiagų, kurios eikvoja ozono sluoksnį, naudojimo mažinimo.
Transportavimas: „gėlių mylios?“
Kuo skubiau pristatyti gėles į galutinį kelionės tikslą – vazą ant stalo, visuomet reikėjo daug pastangų, pradedant tais senais laikais, kai skintos gėlės keliaudavo geležinkeliu. Kaip rašo britų Guardian autorius Leo Hickmanas, anksčiau geltonųjų narcizų augintojai sudėdavo savo gėlių glėbius ant karstų, pasinaudodami tuo, kad „mirusieji visuomet keliavo nemokamai nuostabiuoju Dievo geležinkeliu“.
Tačiau gėles skraidinti tūkstančius mylių iš ūkių Lotynų Amerikoje ir Afrikoje į didmeninius sandėlius ar kitus paskirstymo punktus brangiai kainuoja: tam sudeginama daug kuro, ypač dėl sunkios pakuotės vandenyje, ir tai palieka itin didelį anglies pėdsaką.
Didžiojoje Britanijoje prekybos mažmenininkai Tesco ir Marks & Spencer ant importuotų prekių, taip pat ir gėlių, pradėjo klijuoti lėktuvų lipdukus, kuriuose nurodoma, kiek „mylių nukeliauta“, kad vartotojai nepirktų tų prekių, kurių atvežimas į Europą teršia aplinką.
Patikrinimas ir šaldytuvai
Aukštai Anduose nuskintos rožės paruošiamos ir pamerkiamos į paskutinį konservantą, kad visą laiką būtų šaltai, t. y. aplinkoje, kur temperatūra palaikoma šiek tiek virš nulio. Kai tik jos iškraunamos iš krovininio lėktuvo Majamyje, ši Freedom veislės rožė perkeliama iš šaldytuvo į šaldymo kameras bei šaldytuvus perpakavimui ir paskirstymui, po to – vėl į šaldymo kameras, kol pasiekia didmenininkus, ir galiausiai patenka į gėlių pardavėjo šaldytuvą.
JAV Gyvūnų ir sveikatos inspekcija tikrina skintų gėlių dėžes, ar jose nėra kenkėjų, o Valstybės apsaugos tarnautojai patikrina, ar nevežama kontrabanda arba kokainas, kuris galbūt kaip nors slapta pateko į krovinį. Tačiau skintų gėlių niekas netikrina dėl cheminių medžiagų nuosėdų, kurios galėjo pasilikti ant rožių žiedlapių. Tiesą sakant, jeigu ant gėlių randama vabzdžių ar kitokių kenkėjų, dažniausiai gėlės dar kartą dezinfekuojamos.
Kadangi gėlės nėra maisto produktas, nereikalaujama, kad ant gėlių nebūtų nuodingų medžiagų likučių, tad kai kurios vartotojų grupės įspėja gėlių pirkėjus, kad palietę gėles plautųsi rankas. Sietlo floristė Melissa Feveyear perspėja nuotakas, kad būtų atsargios, puošdamos savo vestuvių pyragus rožėmis, nebent jos būtų ekologiškai užaugintos.
Flower Confidential autorė Amy Stewart cituoja vieną ekvadorietį rožių augintoją: „Aš nerekomenduočiau maudytis rožių žiedlapiuose“.
Ant mažmeninės prekybos prekystalio
Prieš patekdamos į bakalėjos ar gėlių parduotuves, tos Freedom rožės būna nukeliavusios tūkstančius mylių. Tačiau net prieš joms pasiekiant galutinį kelionės tikslą, jos būna suvyniotos į kalnus pakavimo ir apsauginės medžiagos. Majamio tarptautinis oro uostas, kuris priima daugiau nei du trečdalius visų į JAV importuotų skintų gėlių krovinių, kasdien išduoda apie 32500 dėžių su skintomis gėlėmis. Per Valentino dienos įkarštį dėžių skaičius patrigubėja.
Jau nekalbant apie plastikines rankoves ir vazas, į kurias įstatomos gėlės, ar kitas prekes, kurių prikemšami Valentino dienos krepšeliai: putų ir plastmasinių meškiukų, žvilgančio vyniojamojo popieriaus, krūvos širdelių ir kupidonų. Atsiranda verslininkų, kurie ieško ekologiškų alternatyvų. Blumebox firma parduoda puokštes, lengvai perdirbamose kartono dėžėse-vazose, kurių vidus išklotas polietilenu.
Nors dar nebuvo nuodugniai ištirta, kokį poveikį turi visa ši vienos dienos pakuotė ir šiukšlės, bet Tomas Watsonas, Nacionalinės šiukšlių prevencijos koalicijos koordinatorius, reziumavo: „Poveikis turėtų būti didžiulis, pradedant medžiais, kurie kertami, kad būtų pagamintos tos dėžės, konteineriai bei užpildai gėlėms pervežti, ir baigiant pakuotės išmetimu į sąvartynus, kur kartonas sunyksta pagamindamas metano dujų, sukeliančių šiltnamio reiškinį“.
Rožinė Valentino diena: mažesnio poveikio skintų gėlių alternatyva
Atsiliepdama į visas šias aplinkosaugos ir sveikatos problemas, gimsta nauja, labiau subalansuota gėlių pramonė. Ji dar maža, tačiau sparčiai auga, siekdama pozityvių pokyčių beveik visais gėlininkystės klausimais, pradedant augimvietėmis, žeme ir dirvožemiu, baigiant pesticidų kontrole, vandens tausojimu ir socialine apsauga bei ekonominiu teisingumu tiems, kurie šias gėles augina.
„Niekas nenori pigios prekės, žinodamas, kad nusipirko aplinkosaugos ar vergiško darbo sąskaita“, – sako Anthony Marek iš Transfair USA, kuri išduoda pažymėjimus plataus vartojimo prekėms už išlaikytą socialinę ir aplinkosaugos pusiausvyrą. Transfair parengė naują sąžiningos prekybos sertifikavimo sistemą gėlėms jau šių metų Valentino dienai, taip, kaip ji žymi kavą ir šokoladą.
Tuo tarpu Veriflora programa, kuri išduoda pažymėjimus sveikoms ir ekologiškai užaugintoms gėlėms, gyvuoja jau antrus metus. Europoje nauja sertifikavimo sistema galioja jau nuo 2002 metų, įsitvirtina ir JAV.
„Manome, kad 2008-ieji gėlių pramonei bus „žalesni“, – įsitikinęs Geraldas Prolmanas, OrganicStyle.com ir Ecoflowers.com steigėjas.
Francesca Lyman
Vertė Loreta G. Musanja
Bernardinai.lt
