Šiuolaikinį žmogų slegia tokia įtempta kasdienybė ir informacijos našta, kad kartais pritrūkstama laiko ne tik sau, bet ir artimiausiam mylimam žmogui. Tuomet į pagalbą gali ateiti afrodiziakai.
Vis dėlto mokslas dar nėra įrodęs, kad vieni ar kiti tariami afrodiziakai iš tikrųjų skatina lytinį potraukį ir potenciją. Galbūt šios priemonės turi tik placebo poveikį – veikia tik todėl, kad žmogus yra tuo įsitikinęs.
Medicina pripažįsta, kad lytiniai hormonai ir kai kurie psichostimuliatoriai turi įtakos lytiniam potraukiui ir aktyvumui. Saikingai vartojamas alkoholis irgi turi skatinamąjį poveikį, bet per didelės dozės lytinį potraukį slopina, o nuolatinis vartojimas gali sukelti impotenciją. Panašiai yra su narkotikais, tik užtenka mažesnių dozių, o neigiamos pasekmės būna didesnės.
Žmonės tiki
Bet juk mokslas ne viską gali paaiškinti. Dangaus jėgos ar fiziologija nulemia tai, kad žmonės susitinka su savo kita vienintele puse iš daugybės aplinkinių žmonių? Gal tai tik atsitiktinumas ar likimo dovana, gal tai viliojimo menas ar… sėkmingai panaudotas afrodiziakas.
Nuo senų senovės žmogų lydi įvairūs pasakojimai, mitai, gandai ir istorijos apie stebuklingą vieno ar kito afrodiziako poveikį.
Žmonės visada ieškojo priemonių, kurios leistų išlaikyti jaunatvę ir lytinį pajėgumą – potenciją (pirmąkart minima Egipto papirusuose, 2000 m. pr. m. e.). Beveik kiekvienos tautos tautosakoje esama „meilės gėrimų“, kurie neva žadina aistrą.
Anksčiau buvo manoma, o ir dabar kai kur ir kai kas šventai tiki, kad milteliai iš raganosio ragų ( juodojoje rinkoje kilogramas „ragų” kainuoja apie 60 tūkst. dolerių) puikiai stimuliuoja vyrų potenciją. Mokslininkai įrodė, kad šių miltelių efektas yra mažų mažiausiai perdėtas. Jie pritaria nuomonei, kad tai – tik mitas, kuris nuo seno naudojamas pašiepiant išduotus vyrus. Juokeliai apie „raguotus vyrus” žinomi dar nuo senovės: romėnų teisė leido kiekvienam vyrui, nupaišytam paveiksle su ragais, paduoti karikatūristą į teismą už įžeidimą.
Tie patys romėnai ir ne tik jie mėgo įvairius „meilės gėrimus”, kurių sudėtinės dalys galėjo būti bet kas: ikrai, vėžių uodegėlės, balandžių kraujas ir širdis, sudegintos odos pelenai, ištirpdyti mylimojo kraujyje, rupūžės kaulai, plunksnos iš gaidžio uodegos, žvirblio smegenys, tabakas, mylimojo plaukai ir net numirėlio kaulai, pavogti iš kapinių… Ir mūsų laikais yra daug mitų apie afrodiziakus.
Maistas gundo
Mokslininkai seksologai įsitikinę, kad afrodiziakai tėra mitas, nors neneigia, kad su maistu gundymo menas susijęs.
Afrodiziakams priskiriamas įvairus maistas. Jais nuo seno buvo laikomi egzotiški mėsos, jūros gėrybių ir daržovių patiekalai, prieskoniai.
Ir dabar afrodiziakams priskiriami ikrai, krabai, austrės, imbiero šaknis, ženšenis, auksinė šaknis, taip pat svogūnai, česnakai, pomidorai, morkos, kiaušinio baltymas, medus, garstyčios, moliūgo sėklos, šokoladas.
Indų Kamasutroje rašoma, kad prieš mylintis reikėtų suvalgyti patiekalą iš ryžių. Prancūzijos karalius Henrikas IV, pagarsėjęs meilės nuotykiais, kas rytą išgerdavo stikliuką konjako, skiesto kiaušinio tryniu. Keltai potencijai didinti gėrė alų su tryniu. Vynas, ypač putojantis, manoma, irgi pasižymi afrodiziakų savybėmis.
Italai ir ne tik jie tiki, kad lytinį potraukį skatina aitriosios paprikos, braškės, šokoladas, ikrai, austrės. Plačiai paplitusią nuomonę, kad austrės puikiai tinka sužadinti aistrai, kartais bandoma įrodyti remiantis jų anatominėmis savybėmis. Austrės priskiriamos hermafroditams, t.y. dvilytėms būtybėms, dėl to neva turinčioms dvigubos seksualinės energijos. Įdomu tai, kad šį mitą paneigė kitas mitas – austrių valgymas sukelia netradicinę seksualinę orientaciją. Iš tikrųjų nei vienas, nei kitas teiginys nėra teisingi.
Dar senovėje buvo tikima žalios mėsos, kiaušinių, austrių, pipirų, mėtų, morkų ir net petražolių poveikiu lytiniam gyvenimui. O Z.Froidas buvo įsitikinęs, kad patys veiksmingiausi lytinio potraukio stimuliatoriai – ruginė duona, moliūgo sėklos, džiovinti vaisiai, grybai, dilgėlės. Tokiai nuomonei neprieštarauja ir mokslininkai, pridėdami dar ir riešutus, datules bei medų.
Vartojami atsargiai
Nuo seniausių laikų manoma, kad vyriški lytiniai organai ir jų išskyros turi stiprų erotinį poveikį. Buvo valgomos kai kurių gyvūnų sėklidės, geriama sperma. Juose esantys hormonai – testosteronas ir prostaglandinai – išties turi stimuliacinį poveikį.
Alkaloidai, gaunami iš augalų (johimbinas iš Afrikoje augančio johimbo medžio žievės ir strichninas iš Indijoje augančio činčibero sėklų), taip pat turi realų afrodiziakinį poveikį, kadangi tiesiogiai veikia erekcijos ir ejakuliacijos nervinius centrus.
šiuo metu vaistinėse ir ypač sekso prekių parduotuvėse yra didelis taip vadinamų priemonių meilei ir seksui pasirinkimas. Bet nereikia skubėti. Dauguma medžiagų, įeinančių į šių priemonių sudėtį, yra svetimos mums, atėjusios iš šalių, kuriose visai kitas klimatas, gyvenimo būdas ir mitybos įpročiai.
Medikai perspėja, kad vartojant neįprastus afrodiziakus galimos stiprios alerginės reakcijos, kai kurios odos ir virškinimo organų ligos. Čia turbūt tiks Kamasutros žodžiai: „Pagalbinės priemonės seksualumui sužadinti turi būti „lengvos”, natūralaus skonio, sukeliančios aistrą, gerai suderintos ir vartojamos atsargiai tam, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas”.
Aistros sąjungininkai
„Maistas veikia du svarbius seksualumo pojūčius – uoslę ir skonį. Jis suteikia pasitenkinimo jausmą. Tačiau vienintelis tikras afrodiziakas – vaizduotė“, – teigia Turino (Italija) universiteto italų literatūros profesorius Falko Portinaris.
Romantiška vakarienė gali būti aistros sąjungininkė, bet… Ryšį tarp maisto ir sekso labiau įžvelgia moterys nei vyrai. Viena moteris iš keturių mano, kad vyrą galima sugundyti ne tik seksualia suknele, bet ir romantiška vakariene. Ir tik 9 proc. vyrų gęstančią aistrą imasi žadinti maistu.
Taigi afrodiziakais gali tapti bet kas, sugebantis stimuliuoti žmogaus fantaziją. Senovėje jais buvo laikoma bet kas nauja, egzotiška, reta – medus, jūros gėrybės, ikrai, net bulvės, kol Europoje buvo retenybė. Reti ir brangūs maisto produktai afrodiziakais laikomi ir dabar.
“Klaipėda”
