Nutolo ir susvetimėjo
šiauliečiai Remigijus ir Vilija (vardai pakeisti) šiandien save laiko darnia pora. O prieš metus jie taip nebūtų pasakę. Jų santykius buvo ištikusi krizė, grėsė skyrybos.
Trisdešimt šešerių vyras ir beveik šešeriais metais jaunesnė žmona buvo tapę svetimi vienas kitam. Skyrėsi jų interesai, pomėgiai, vėliau – ir draugai. Sutuoktiniai beveik nebesikalbėdavo, o jei ir prabildavo, tai tik tam, kad išlietų nepasitenkinimą vienas kitu.
Remigijus vis giliau niro į darbą. Savaitgaliais, kaip ir darbo dienomis, jis išskubėdavo iš namų, jei ne darbo reikalais, tai į medžioklę. Pats sako, kad bent kiek atsigautų, pasisemtų jėgų „arti“ iki kito savaitgalio. O po jo – vėl tas pats.
Vilija vis labiau jautėsi vieniša: rytą ji pabusdavo, kai vyras tyliai uždarydavo laukujas duris, o vakare dažniausiai jas praverdavo, kai ši leisdavosi į miegus. Moteris niekaip negalėjo suprasti vyro pasiaiškinimų, kad jis daug dirba tik dėl jųdviejų ateities ir šeimos. Vilijai atrodė, kad jų šeima ateities nebeturi.
Moterį ėmė kankinti galvos skausmai. Ji jautėsi nepelnytai praradusi vyro dėmesį, nors dėl jo darbo ir uždarbio namuose, rodės, nieko netrūko. Nenorėdama jaustis nevykėle, ir ji įsisuko į darbų sūkurį, o savaitgaliais – į savo draugų ratą.
Jau po pusantrų metų linksma ir darni buvusi pora aplinkiniams tokia nebeatrodė. Tačiau tikrosios jų santykių krizės priežasčių nežinojo niekas.
Priešininkai tapo derybininkais
Pirmas psichoterapeuto kabineto duris pravėrė Remigijus. Vyras prašė vaistų nuo nemigos, nes iki tol naudotieji psichotropiniai nepagelbėjo: naktimis pabusdavo po kelis kartus ir ilgai negalėdavo užmigti, dieną jausdavosi pavargęs, nerimas, nuotaikų kaita, darėsi sunku susikaupti, kartais užplūsdavo nepaaiškinamas pyktis.
„Mačiau, kad tabletės nuo nemigos problemų neišspręs, – su šypsena dabar apie praeitą etapą kalba Remigijus. – Buvau girdėjęs apie pozityviąją psichoterapiją, todėl pamaniau: ne ką prarasiu, jei pabandysiu“.
Vyras pas psichoterapeutą Vytautą Bartkevičių atėjo tikėdamasi pagalbos tik sau. Tačiau patyrusiam specialistui jau pirmojo susitikimo metu tapo aišku, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti nemigos priežastis, o pasekmės greičiausiai išnyks ir pačios.
Po kelių vizitų psichoterapeutas Remigijų pakvietė ateiti su žmona. Vyras turėjo labai pasistengti, kad Viliją įkalbėtų eiti kartu. Moteris buvo įsitikinusi, kad „Remigijus savo problemas turi spręsti pats“. Tačiau jau po pirmojo vizito abiem tapo aišku: problema yra abiejų.
„Abiem teko sėsti prie derybų stalo“,– apie savo netikėtą įvykį psichoterapeuto kabinete pasakoja vyras ir žmona. Jie čia pirmą kartą tapo ne priešininkais, bet derybininkais.
Autorės nuotr.:„Daugelis šeimų išgyvena santykių krizę, tačiau nedaugelis suranda tinkamų būdų tarpusavio darnai atkurti“, – sako psichiatras psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius.
Pirmiausia išsiaiškino skirtumus
Pozityviąją psichoterapiją taikantis psichoterapeutas pirmiausia sutuoktiniams testų pagalba padėjo išsiaiškinti savo asmenybių tipus, vertybes, kurias, kaip kraičių skrynias, abu iš tėvų gavo savajai šeimai.
Remigijus į savąją šeimą atsinešė šeimos galvos įvaizdį: jo tėvas daug dirbo, dėl to šeima dar sovietmečiu turėjo gerus, viskuo aprūpintus namus.
Vilijos tėvų namuose dėmesys buvo skiriamas ne materialinėms vertybėms, bet bendravimui, buvimui su artimaisiais ir draugais, kelionėms.
„Santuokoje dėl vienas kito aukotis reikia, tačiau ne aukoti savo vertybes ar pomėgius. Nes tokia auka vienam bus tarsi išplėšta jo dalis ir darys nelaimingą,“ – sako V.Bartkevičius.
„Santuokos pradžioje tų skirtumų nepastebėjome, o vėliau jie mus supriešino. Nedaug trūko, jog būtume atsidūrę visiškoje aklavietėje ir išsiskyrę“, – šiandien išvadas daro Remigijus.
„Daug ką išsiaiškinome ir supratome, todėl liekame traukinyje, kuris mus veža į tikslą: darni šeima, puikūs vaikai, mes – atviri tėvai“, – kalbėdama apie įveiktą santykių krizę ir santuokos ateitį šypsosi ir ponia Vilija.
Janina VANSAUSKIENĖ
SXC.hu – Alexander Abolinsh nuotr.
