Kol kas tyrimo dalyviai po atliktų procedūrų be insulino terapijos gyvena vidutiniškai 18 mėnesių. Vienas pacientas be injekcijų gyvena jau trejus metus, rašo newscientist.com.
1 tipo diabetu, kuris dažniausiai išryškėja vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje, sergančių pacientų imuninė sistema per klaidą puola savas kasos ląsteles, kurios gamina hormoną insuliną. Be insulino cukraus koncentracija kraujyje yra nevaldoma. Šio tipo diabetu sergantys žmonės gydomi insulinu – dažniausiai jie patys susišvirkščia šio hormono, kad cukraus kiekis jų kraujyje būtų daugiau ar mažiau pastovus.
Mokslininkai pamanė, kad imuninės sistemos „perkrovimas“ gali sustabdyti jos puolimą prieš savo organizmo insuliną gaminančias ląsteles.
Sao Paulo universiteto (Brazilija) mokslininkas Julio Voltarelli su kolegomis dalyvauti tyrime pakvietė 15 asmenų, kurių amžius buvo nuo 14 iki 31 metų ir kuriems nelabai seniai buvo diagnozuotas 1 tipo diabetas. Iki ligos diagnozavimo visų šių pacientų imuninės sistemos buvo sunaikinusios nuo 60 iki 80 proc. insuliną gaminančių ląstelių ir visiems jiems buvo būtinos nuolatinės insulino injekcijos.
Mokslininkai iš pacientų kaulų išėmė kaulų čiulpų ląsteles, o po to jiems davė vaistų (citotoksano ar panašių), kurie visiškai sunaikino pacientų imuninę sistemą. Sunaikinus imuninę sistemą pacientai buvo labai imlūs infekcijoms, todėl jiems buvo nuolat leidžiami antibiotikai ir jie turėjo būti izoliuotose palatose. Pacientai nebuvo gydomi spindulinės terapijos būdu – kaip dažniausiai daroma leukemija sergantiems pacientams, kuriems būna persodinami kaulų čiulpai – todėl nepageidaujamų poveikių buvo mažiau, sumažėjo organų pažeidimo rizika.
Po dviejų savaičių pacientams į jungo veną buvo sušvirkštos jų pačių kamieninės ląstelės, sugrąžinusios imuninę sistemą.
Per tą laiką ir po kamieninių ląstelių persodinimo mokslininkai nuolat tyrė pacientų kraują norėdami įvertinti kiek insulino reikia kiekvienam pacientui.
Iš 15 pacientų dvylikai insulino injekcijų nebereikėjo praėjus jau kelioms dienoms po procedūros. Vienam pacientui įvyko atkrytis ir jam teko metus tęsti pakaitinę insulino terapiją. Pastaruosius penkis mėnesius jis gali gyventi be insulino injekcijų.
Iš likusiųjų dviejų pacientų vienam insulino injekcijų nereikėjo metus po persodinimo, bet pastaruosius dvejus mėnesius jis vėl leidžiasi insuliną. Paskutiniojo paciento diabetas į gydymą kamieninėmis ląstelėmis nereagavo.
Pacientams, kurių liga reagavo į gydymą kamieninėmis ląstelėmis, insulino injekcijų nebereikėjo – kol kas vidutiniškai 18 mėnesių – ir iki tyrimo rezultatų publikavimo jų liga neatkrito. Vienas pacientas be injekcijų gyvena jau 35 mėnesius. „Gali būti, kad insulino injekcijų jiems nebereikės visą likusį gyvenimą. To mes nežinome“, – sakė J.Voltarelli.
Tiksliai nežinoma dėl ko didžioji dalis pacientų į gydymą reagavo, o vienas – ne. „Gali būti, kad taip yra dėl genetinių skirtumų ar imuninės sistemos puolimo stiprumo“, – mąstė J.Voltarelli.
Tyrimo metu vienam pacientui dėl imuninės sistemos nuslopinimo prasidėjo plaučių uždegimas. Kitiems dviem atsirado komplikacijų – skydliaukės funkcijos sutrikimas ir ankstyva menopauzė, nors negalima tiksliai pasakyti, kad šios komplikacijos yra tikrai susijusios su kamieninių ląstelių persodinimu.
Majamio universiteto (JAV) Diabeto tyrimų institutui vadovaujantis daktaras Jay‘us Skyleris įspėja, kad tyrime nebuvo kontrolinės pacientų grupės. J.Skyleris prodūrė, kad netrukus po 1 tipo diabeto diagnozės kai kurių žmonių būklė pagerėja, o tyrimo dalyvių insulino sintezės suaktyvėjimas gali būti susijęs būtent su šiuo remisijos periodu.
J.Skyleris taip pat pažymi, kad nėra aišku kas būtent padidino insulino sintezę pacientų organizmuose.
Visgi jis teigia, kad tyrimas „pateikė potencialiai daug žadančių rezultatų“. O J.Voltarelli tikisi, kad toks gydymo metodas ateityje padės 1 tipo diabetu sergantiems pacientams išvengti komplikacijų, kurios atsiranda ilgai sergant šia liga – inkstų, akių ir nervų pažeidimo, kurių priežastis yra nuolatinis padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje.
