Maža to, tai gresia rimtomis komplikacijomis, kurių gydymas kainuoja brangiai. Jaunoji mokslininkė pripažįsta, kad Lietuvoje ši liga šeimos gydytojų primiršta ir dažniausiai diagnozuojama pavėluotai.
Paplitimas šalyje
Pasak J.Sadauskaitės, celiakijos paplitimas bendroje Europos gyventojų populiacijoje yra 1 iš 100 žmonių. Lietuva – ne išimtis. Prieš kelerius metus atliktas jaunos mokslininkės tyrimas, kurio metu ištirta 1000 sveikų vaikų nuo 11 iki 13 metų amžiaus, kurie mokėsi šešiose lietuviškose Vilniaus miesto mokyklose. Celiakija tuomet diagnozuota 1 iš 500 tiriamųjų.
šis tyrimas paneigė mitą, kad celiakija – reta liga. Tačiau blogiausia, kad liga 90 proc. sergančių asmenų gali būti diagnozuota pavėluotai. Taigi, gana didelis nuošimtis žmonių gali nė neįtarti, kad serga celiakija. To priežastys yra kelios. Viena jų – žinių apie ligą stoka. Kita priežastis – ligos diagnozavimo ypatumai, mat norint ją nustatyti reikia atlikti specialius tyrimus. Be to, liga neturi labai ryškių specifinių simptomų, skiriamos keturios klinikinės jos formos“, – vardija J.Sadauskaitė.
Pasak mokslininkės, šalyje nėra celiakijos registro, todėl nežinoma, kiek tiksliai žmonių serga šia liga. Jei bendras celiakijos paplitimas Europoje – 1 proc., galime daryti prielaidą, jog Lietuvoje sergančiųjų celiakija turėtų būti apie 30 tūkst.
„Sergant celiakija susidaro autoantikūnai, kurie pradeda kovoti su nuosavais audiniais. Tai priežastis, kodėl negydant ligos žmonės kelis kartus dažniau serga autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip pirmojo tipo cukrinis diabetas, autoimuninis tiroiditas, reumatoidinis artritas. Kitos celiakijos komplikacijos gali būti geležies stokos mažakraujystė, osteoporozė, osteopenija ir t.t. Kuo vėliau nustatoma celiakija, tuo didesnė tikimybė, kad bus aptikta viena ar kelios ligos komplikacijos“, – sako J.Sadauskaitė.
Serga ne tik vaikai
Nors ilgą laiką buvo manoma, kad celiakija yra tik vaikų liga, tačiau pasak J.Sadauskaitės, pastarojo meto tendencijos rodo, kad celiakijos paplitimas su amžiumi tik didėja.
„Pediatrai ligą įtaria anksčiau. Tarkim, dvejų ketverių metų vaikas. Jam krenta svoris, jis neauga, tuštinasi gausiai (du tris kartus per dieną), kitiems pasitaiko vidurių užkietėjimas – visa tai yra gana aiškūs simptomai, pagal kuriuos pediatrai diagnozuoja ligą. Tačiau kalbant apie vyresnius vaikus ar suaugusiuosius, tie simptomai ne tokie ryškūs ar specifiniai. Pavyzdžiui, suaugusiesiems ligą galima įtarti esant neaiškios kilmės mažakraujystei. Tačiau šeimos gydytojai tokiais atvejais dažniausia pamiršta apie šią vadinamą „retą ligą“. Gydo tos ligos simptomus, kurie iš tikrųjų jau yra celiakijos komplikacijos.
Yra žinoma, kad ligą sukelia grūdinių kultūrų baltymas – gliutenas, tačiau kol kas neaišku, dėl kokių priežasčių vieniems liga pasireiškia vaikystėje, o kitiems gerokai vyresniame amžiuje. Seniausia pacientė, kuriai pirmą kartą diagnozuota celiakija, – 94 metų močiutė ir liga jai nustatyta įtarus mažakraujystę. Daugelyje pasaulio šalių sergantiesiems pirmojo tipo cukriniu diabetu, osteoporoze ar osteopenija atliekami tyrimai ir dėl celiakijos, nes šios ligos tarpusavyje yra susijusios“, – sako J.Sadauskaitė.
Celiakija – kol kas nepagydoma liga. Prisilaikant griežtos begliutenės dietos (nevalgant kviečių, rugių ir miežių), žmogus gali kontroliuoti ligą ir jo gyvenimo kokybė visiškai nesiskiria nuo sveikųjų.
Trūksta informacijos
Nacionalinės celiakijos ir maisto netoleravimo draugijos pirmininkės teigimu, celiakija diagnozuojama remiantis ligos simptomais, laboratoriniais tyrimais ir svarbiausia – plonosios žarnos biopsija. Tiesa, kaip pabrėžia J.Sadauskaitė, sergantieji šia liga turi laikytis itin griežtos begliutenės dietos.
„Be griežtos dietos, specifinio gydymo nėra. Celiakiją sukeliantys baltymai yra apibūdinami bendru terminu – gliutenas. Kviečiuose žalingas baltymas yra vadinamasis gliadinas, rugiuose – sekalinas, miežiuose – hordeinas. Taigi, gliutenas pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, dėl to sutrinka maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralinių medžiagų pasisavinimas. Žmonės, sergantys celiakija, turi rinktis begliutenius maisto produktus. Begliuteniai miltai vaikams iki pilnametystės yra kompensuojami valstybės, tačiau suaugusiems – ne. Todėl šiuo metu draugija kovoja, kad kompensacija būtų ir suaugusiesiems. Juk liga niekur nedingsta. Daugelyje Europos šalių yra vadinamasis „krepšelis“ – suma, kurią skiria valstybė ir sergantiesiems kompensuojami apsipirkimai begliutenių maisto produktų vaistinėse. Siekiame, kad tai būtų įgyvendinta ir Lietuvoje. Kita aktuali problema – maisto produktų ženklinimas. Prekių etiketėse nėra nurodyta, ar, tarkim, krakmole, dešrelėse bei daugelyje kitų maisto produktų yra gliuteno. Be to, trūksta visuomenės supratimo apie šią ligą“, – aktualiausias problemas vardija draugijos pirmininkė.
Evelina Machova
“Sveikatos sodo” nuotr.
