Sergantiesiems dažniausiai bendra viena – netikėtas, nenuspėjamas kūno, veiksmų kontrolės praradimas. Ligonis gali rinktis daugiau ar mažiau efektyvų priepuolių gydymą, o aplinkiniai turėtų žinoti, ką galima padaryti prasidėjus traukuliams.
Ne visada randa priežastį
Epilepsija, kaip liga, buvo žinoma jau senovėje. Viduramžiais sergantieji ja buvo apšaukiami demonų apsėstaisiais, nors epilepsiją vadino ir „dangiškąja liga“, ir „šventąja liga“. Daug įžymių žmonių, tokių kaip Fiodoras Dostojevskis, Vincentas van Gogas, Julijus Cezaris, sirgo epilepsija. Tai viena dažniausių neurologinių ligų. Ji gali prasidėti bet kurio amžiaus žmogui, bet dažniausiai pasireiškia vaikystėje ar paauglystėje. Net apie 70 procentų asmenų liga diagnozuojama iki 20 metų.
Epilepsija pasireiškia įvairaus pobūdžio priepuoliais, jų metu žmogus gali išlikti sąmoningas arba gali visiškai nereaguoti į aplinką. Sergantieji kartais gali atlikti veiksmus, kurių nesuvokia, o vėliau ir neprisimena. Priepuolių metu ligonis gali susižaloti, sutrikus orientacijai, gali kelti pavojų ir kitiems, tad artimiesiems itin svarbu žinoti, kaip elgtis.
Pasak gydytojos neurologės Jūratės Eivienės, sergant epilepsija, priepuoliai kartojasi, tačiau skiriasi ligos formos, ji gali būti židininė arba generalizuota. „Ligos formų, priepuolių tipų yra įvairių. Epilepsija gali prasidėti vaikystėje ir liga išsivysto kartais, atrodo, ir be jokios žinomos priežasties. Dalis priepuolių yra sukeliami po tam tikrų intervencijų smegenyse, tai gali būti tam tikra trauma, operacija. Jei yra auglys, jis gali pasireikšti sukeldamas epilepsijos priepuolius, – apie ligą kalbėjo J.Eivienė. – Norint nustatyti, kas sukelia traukulius ar ligai būdingus simptomus, atliekama galvos kompiuterinė tomografija, elektroencefalograma. Tai gali padėti nustatyti ligos priežastis“.
Elektroencefalograma – smegenų elektrinių bangų grafikas. Radus specifinius pakitimus, nustatoma epileptogeninio židinio vieta, klasifikuojama epilepsijos forma. Kompiuterinė tomografija atliekama norint išsiaiškinti struktūrinius smegenų pažeidimus. Papildomi tyrimai padeda nustatyti epilepsinio sindromo priežastį arba atskirti jį nuo kitų būklių, kurių metu sutrinka sąmonė, pasireiškia nevalingi judesiai.
Kokia tai liga?
Epilepsija sudėtinga liga, nes gali atsirasti bet kam, bet kada, o priepuolį sergantiesiems dažniausiai numatyti itin sunku arba neįmanoma. Virusinės infekcijos, orų pokyčiai, fizinis ar protinis stresas, nuovargis, ypač miego trūkumas, šviesos blyksniai, alkoholis gali padidinti priepuolių tikimybę.
Svarbu žinoti, kad ne kiekvienas priepuolis „pasako“, jog žmogus serga epilepsija. Atsitiktinius priepuolius gali sukelti kalcio ar natrio trūkumas organizme, gliukozės kiekio kraujuje sumažėjimas, apsinuodijimas ar net perkaitimas.
Neretai priepuoliai būna išprovokuoti alkoholio. Pasak gydytojos J.Eivienės, dažnai tenka gydyti pacientus, kuriems priepuolius sukelia besaikis svaigiųjų gėrimų vartojimas. „Per savaitę ne vieną ir ne du kartus atveža ligonius, kuriems priepuolius išprovokuoja besaikis alkoholio vartojimas. Tokių piktnaudžiaujančių žmonių itin daug, o priepuoliai pasireiškia traukuliais tam tikrose kūno vietose, seilėtekiu. Tikrąjį epilepsijos priepuolį sunku atskirti, nes traukulius gali sukelti įvairūs veiksniai“, – sakė „Sekundės“ pašnekovė.
Gydytoja tikino, kad sergantieji epilepsija priepuolio metu patiria įvairių simptomų. Dažniausiai tai būna galūnių trūkčiojimas, pasirodo putos iš burnos, žmogus netenka sąmonės, gali apsišlapinti. Dažniausiai po priepuolio ligonis neatsimena kas vyko, gali būti sumišęs. Epilepsija gydoma specifiniais vaistais nuolat, kartais net ir visą gyvenimą. Preparatą parenka gydytojas pagal priepuolių rūšį, lydinčią patologiją, kai kuriuos kitus aspektus.
„Priepuolių trukmė ir kartojimasis labai įvairus. Parinkus tinkamą gydymą, pasiekiama itin neblogų rezultatų, ir priepuoliai gali nesikartoti net keletą metų. Jei liga nėra gydoma, ji tampa piktybine ir priepuoliai gali kartotis net keletą kartų per dieną, – tikino J.Eivienė. – Jeigu priepuoliai dažnėja, reikėtų kreiptis į specialistą – galbūt reikia gydymo korekcijos. Priešepilepsinis gydymas dabar efektyvus, yra labai gerų vaistų, tik juos tenka vartoti daug metų. Kartais, jeigu priepuoliai nesikartoja penkerius ar daugiau metų, ryžtamasi nutraukti vaistų vartojimą, tačiau jei liga pasikartotų, juos vėl tektų vartoti“.
Kaip visiems elgtis
Ištikus traukulių priepuoliui, svarbiausia apsaugoti žmogų. Ligoniui parkritus, svarbu jį prilaikyti, patraukti aštrius, dūžtančius ar kitus daiktus, kuriais galima susižaloti. „Svarbu sergantįjį paguldyti ant šono, kad neužkristų liežuvis.
Nereikia kišti jokių daiktų į burną, kad žmogus neišsilaužtų dantų. Svarbu tinkamai reaguoti. Jeigu po vieno priepuolio netrukus prasideda antras, taip gali pasireikšti priepuolių serija, tad skubiai turėtų būti iškviesta greitoji medicinos pagalba“, – perspėjo gydytoja. Paprastai priepuolis baigiasi savaime per vieną dvi minutes. Bet gali ir užsitęsti iki pavojingos epileptinės būklės, tokiu atveju nederėtų dvejoti ir svarbu suskubti kreiptis į medicinos darbuotojus.
Jei priepuolis įvyksta pirmą kartą, jei nežinote, ar asmuo patiria pasikartojančius priepuolius, jei tai užtrunka ilgiau nei įprastai arba tęsiasi daugiau nei 5 minutes, jei atsiranda naujų simptomų, žmogus priepuolio metu susižaloja, reikėtų skubiai kviesti medikus.
Sergantieji epilepsija turėtų žinoti, kad yra veiksnių, kurie gali išprovokuoti priepuolius. „Nuovargis, nemiga, fizinis, emocinis stresas, alkoholio vartojimas gali sukelti paūmėjimą, tad svarbu jų vengti. Ligoniai negali dirbti prie veikiančių, judančių mechanizmų, šalia vandens ar elektros, nes tai gali būti pavojinga gyvybei“, – perspėjo gydytoja. Epilepsija sergantys asmenys taip pat neturėtų vieni maudytis vandens telkiniuose, jiems netinkamas ir darbas naktimis. Darbas aukštyje irgi rizikingas, nes ištikus priepuoliui žmogaus gyvybei kiltų grėsmė.
Draugija vienija visą šeimą
Panevėžio tėvų ir globėjų, auginančių epilepsija sergančius vaikus, draugija vienija šešiolika šeimų. Jos nevengia kalbėti, kad jų vaikai serga šia sudėtinga liga. Pasak draugijos pirmininkės Daivos Kuodienės, žinoti, kad esi ne vienas, itin svarbu, o ir aplinkiniai turėtų išmokti padėti ligoniui.
„Draugijoje esantiems tėvams, vaikams stengiamės ne tik suteikti visą reikalingą informaciją apie ligą, bet ir padėti su tuo gyventi. Turime psichologą, jis dirba ne tik su tėvais, bet ir taiko dailės terapiją sergantiems vaikams, juk psichologinis palaikymas itin svarbus, – apie draugijos veiklą kalbėjo D.Kuodienė. – Kai pirmą kartą žmogus susiduria su žodžiu „epilepsija“, jis skamba gąsdinamai, nes aplinkiniams suteikiama labai mažai informacijos. Jie nežino, kaip turėtų elgtis, ir dažnai tai sukelia stresinę būseną. Atėjusieji į draugiją daug sužino apie ligą, jiems duodami lankstinukai, vyksta susitikimai, rodomi pažintiniai filmai, vaikams taikoma terapija“.
Draugijai priklausančiose šeimose yra ir ketverių metų vaikų, ir jau dvidešimt penkerių sulaukusių jaunuolių, kurie serga epilepsija. Tėvai, susibūrę į draugiją, dalijasi patirtimi, nes dažnai tai padeda išvengti net ir nelaimės.
„Bijantieji ligos nenori apie ją kalbėti, tačiau tai gali būti žingsnis į nelaimę. Kartais geriau, kai aplinkiniai žino apie vaikų ligą. Apie epilepsiją kalbama ne tik mokytojams, bet ir klasės draugams. Draugijoje yra mama, kuri supažindino vaiko bendraklasius ir pedagogus su liga, ji nepabijojo, kad vaikas gali būti atstumtas, ir taip neatsitiko, dabar jis vaikų globojamas. Tokiu atveju aplinkiniai žinos, kaip elgtis prasidėjus traukuliams, nes bus girdėję apie ligą“, – paaiškino D.Kuodienė.
Moteris įsitikinusi, kad tada aplinkiniai neišsigąs, jei per pamoką vaikui prasidės priepuolis. Jie žinos, kad tereikia žmogų paguldyti ant šono ir laukti, kol visa tai baigsis. Svarbu nepamiršti: jeigu priepuolis tęsiasi ilgiau nei penkias minutes, reikia kviesti medikus. „Nors visiems draugijai priklausantiems vaikams taikomas gydymas, tačiau vieniems priepuoliai būna kelis kartus per dieną, o kitiems nepasireiškia ir ilgą laiką. Tai labai individualu. Svarbu, kad jie supranta, kas tai per liga ir kaip reikia elgtis“, – sakė D.Kuodienė.
Tėvams, kurie augina epilepsija sergantį vaiką, dažnai iškyla daug klausimų. Jiems reikia apsispręsti, ar vaiką leisti į darželį, kokią mokyklą rinktis, kaip apie tai kalbėti su kitais šeimoje esančiais vaikais, ką daryti, kai ligonį reikia skiepyti, operuoti. Tėvams tenka spręsti, ar vaikui leisti sportuoti, juk pervargimas gali sukelti priepuolius, ar pasakoti apie vaiko ligą mokykloje, draugams.
Dažnai informacijos trūkumas sukelia dar daugiau dvejonių, tačiau pokalbiai su šia problema susidūrusiais žmonėmis gali padėti išspręsti tai, kas atrodo itin sudėtinga.
Daugelyje miestų veikia įvairios savipagalbos grupės epilepsija sergantiems žmonėms, draugijos, integracijos asociacija, jos gali suteikti daug reikalingos informacijos, tereikia nebijoti ir kalbėti apie ligą, juk tai gali išgelbėti gyvybę.
Neringa Sirtautienė
“Sekundė”