Panašus gydo panašų
Homeopatinio gydymo metodo tėvas yra Leipcigo universiteto privatdocentas Samuelis Hanemanas, pastarąjį metodą atradęs 1790 metais. Ieškoti naujų gydymo metodų S.Hanemaną privertė tai, jog tradicinė to meto medicina rėmėsi ligos simptomų slopinimu, o ne pačios ligos gydymu. S.Hanemanas atrado ir kertiniu homeopatijos dėsniu tapusį teiginį, kad “panašus gydomas panašiu”, t.y. sergančiam žmogui davus nedidelį kiekį medžiagos, sukeliančios simptomus, panašius į gydomos ligos simptomus, organizmas pats sėkmingai įveikia ligą.
šiam principui iliustruoti galima pateikti pavyzdį: jei sveikam žmogui vakare duotume stiprios kavos, ji išprovokuotų nemigos simptomus, į kuriuos, suprantama, ima reaguoti visas žmogaus organizmas – jis mėgina nuslopinti kavos poveikį. Žmogui, kenčiančiam nuo nemigos, gydytojas homeopatas dažnai skiria homeopatinį kavos preparatą, kuris sukelia tas pačias slopinimo reakcijas ir normalizuoja miegą. Taip pasitvirtina S.Hanemano teorija “Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis”.
Pagrindinė efektyvaus homeopatinio gydymo sąlyga – parinkti reikiamą gydomąją medžiagą, atitinkančią panašumo principą. Kita homeopatinių vaistų savybė – labai mažos veikliosios medžiagos dozės. Jei homeopatinės medžiagos būtų skiriamos tradicinei medicinai įprastomis dozėmis, kiltų suminis vienodų simptomų efektas ir liga labai paūmėtų.
Homeopatiniai vaistai gaminami pagal tam tikras taisykles, juose yra labai maži veikliosios medžiagos kiekiai. Gaminamas preparatas šimtus ar net tūkstančius kartų skiedžiamas distiliuotu vandeniu ar alkoholiu, kol pasiekiamas aukščiausias praskiedimo lygis. Po kiekvieno praskiedimo preparatas supurtomas. Toks procesas vadinamas potencijavimu, o vaistas – potencijuotu. Būtent dėl potencijavimo preparatas tampa homeopatiniu, ir būtent potencijuotos medžiagos efektyviai veikia sergantįjį.
šiuolaikinės fizikos tyrimai įrodė, kad potencijavimas turi gilią prasmę: medžiagos skiedimo ir jos supurtymo metu tirpiklio molekulės išsirikiuoja tirpinamosios medžiagos lauke tam tikra klasterine tvarka ir tartum įsimena individualią šios medžiagos informaciją. Net ir labai praskiedus, kai pradinės medžiagos molekulių beveik nebelieka, klasteriai išsaugo savo struktūrą ir informaciją apie pradinę medžiagą.
Pasak gydytojos homeopatės Iraidos Čyvienės, labai svarbus homeopatinio gydymo principas yra ir tas, kad vaistai ligoniui parenkami individualiai pagal konstitucinį tipą ir ligos simptomus. “Pagal homeopatijos mokslą, ligos simptomai yra ne kas kita, kaip bandančio pasveikti organizmo reakcijos, – sako I.Čyvienė. – Vadinasi, organizmas sveiksta dėl to, kad yra stiprinamas. Kuo mažesnė dozė, tuo didesnis efektas.
Homeopatinių vaistų poveikis pagrįstas nuostata, kad žmogaus organizmas yra save reguliuojanti ir tobulinanti sistema, kurią galima paveikti iš išorės. Homeopatinis metodas gydo ne atskirus negaluojančius organus, bet vientisą organizmą. Dar S.Hanemanas rašė, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo individualių paciento savybių, todėl gilindavosi ne tik į ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Ne veltui sakoma, kad visos ligos atsiranda nuo nervų. Chroniškos ligos kyla dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogio jausmo ar blogio dvasios”.
Maždaug 60 proc. homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės, kiti daromi iš gyvūnų išskiriamų sekretų, nuodų (gyvačių nuodai), mineralinės kilmės medžiagų (kalcio mineralų, grafito, jodo, kvarco). “Vienokių ar kitokių homeopatinių preparatų gamybai tinka beveik viskas, ką galima rasti gamtoje, – pasakoja gydytoja homeopatė. – Yra ir tam tikros gaminimo taisyklės: homeopatinius preparatus reikia ruošti gerai nusiteikus, kad bloga bioenergetika nepersiduotų preparatui”.
Homeopatija – ne liaudies medicina
Homeopatija dažnai tapatinama su gydymu vaistažolėmis. Kadangi homeopatijos terminas plačiai žinomas, kai kurios kompanijos klaidina vartotoją įprastais metodais ruoštus preparatus (vitaminus, vaistažoles) pristatydamos kaip homeopatinius. Homeopatinių preparatų aprašuose ir reklamose nurodoma, kad priemonė yra natūrali, o tai asocijuojasi su ekologiškais produktais ir vaistažolėmis. Iš tiesų šie du gydymo būdai turi labai mažai bendro.
Teisingai juos taikant homeopatinių vaistų gydomoji jėga nenusileidžia, o kartais netgi pranoksta cheminių vaistų poveikį. Homeopatiniai vaistai niekada nesukelia toksinio ar alergizuojančio poveikio, nedirgina skrandžio gleivinės.
“Gydymuisi renkantis homeopatinį preparatą reikia žinoti, kad vartojimo pradžioje galimas nedidelis pablogėjimas – skausmas ir kiti simptomai gali paaštrėti, – perspėja gydytoja homeopatė. – Tai požymis, kad vaistas tinka ir netrukus pasijus pagerėjimas: pablogėjimo simptomai išnyks ir organizmas ims sveikti. Homeopatiniai vaistai ypač tinka gydyti vaikams, nes jų organizmas dar labai imlus, nepaveiktas neigiamų aplinkos veiksnių, tebeturintis įgimtą imunitetą”.
Homeopatiniai vaistai efektyviausi tada, kai vartojami tiksliai pagal instrukciją. Homeopatiniai preparatai puikiai gydo peršalimo ligas, alerginius rinitus, sinusitus, dermatitus, migreną, padeda įveikti klimakterinio laikotarpio negalavimus.
Gydytoja homeopatė Iraida Čyvienė, pacientų pasirinkimu gydanti juos ir cheminiais vaistais, sako, kad žmogus pats turi galimybę spręsti, ar gydytis natūraliais preparatais ir priversti savo organizmą sveikti savo jėgomis, ar alinti jį cheminiais vaistais.
Birutė KRONIENĖ
Vlado Bukėno nuotr.
“Panevėžio balsas”
