Susirgus pasikeičia elgesys
Liga keičia žmogaus psichologiją. Ypač liguistai reaguojama netekus darbingumo, sutrikus įprastam gyvenimo ritmui, atsiradus naujiems pojūčiams, fizinei kančiai, nerimui. Ligonio psichiką smarkiai veikia skausmas, ypač jeigu jis suvokiamas kaip gyvybei gresiančio pavojaus signalas. Skausmas sukelia tam tikras emocines reakcijas, neretai nemigą. Vargina ne tik pats skausmas, bet ir jo laukimas.
Dėl ligos dažnai pasikeičia žmogaus elgesys, gestai, eisena, mimika, kalba, dėmesys nukrypsta į savo vidinį pasaulį. Visa tai sukelia nenatūralius pojūčius, vaizdinius, išgyvenimus. Liga veikia ir emocijas. Ligonį gali apimti nerimas, baimė, jis gali pasidaryti dirglus, piktas, o kartais – abejingas aplinkai, apatiškas.
Savitaigos aplinkybės
Tačiau ne tik liga veikia ligonį, bet ir jis ją. Kartais žmogus ne tik gali sukelti organizme neigiamų pokyčių, bet ir save nužudyti. Mokslo populiariojoje literatūroje dažnai minimas Kopenhagos gydytojų aprašytas atvejis, kai nuteistas mirti nusikaltėlis mirė vien dėl to, kad jam buvo pasakyta, jog jis plūsta krauju. O iš tiesų buvo padaryti tik nedideli odos įdrėskimai ir specialia aparatūra paleistas šiltas vanduo.
Žmogus gali save veikti ne tik neigiamai, bet ir teigiamai. Tai pasakytina ir apie ligonius. Galima taip paveikti savo organizmo funkcijas, kad, atrodo, neišgydoma liga būtų nugalėta.
Gydantis nuo bet kurios ligos savitaigos galimybės yra beribės tiek teigiama, tiek neigiama prasme.
Per Antrąjį pasaulinį karą prancūzų rašytojas Ž.R.Blokas susirgo plaučių uždegimu. Būklė buvo sunki. Grėsė mirtis. Nelauktai beviltiškas ligonis ėmė taisytis ir po kurio laiko pasveiko. Vėliau savo prisiminimuose Ž.R.Blokas rašė: „Sukaupęs visą valią be pertraukos sau tvirtindavau: ne, aš nemirsiu, nenoriu mirti iki pergalės… Ne, aš nė už ką nesutinku mirti, būtinai turiu pasveikti, kad pamatyčiau Prancūzijos pergalę“.
Teisingas vertinimas
Vieni ligoniai nori kalbėti apie savo negalią, jie stengiasi atskleisti savo liguistus pojūčius ir išgyvenimus. Tokie žmonės mielai pasakoja apie savo ligą, nori, kad aplinkiniai juos užjaustų. Išsipasakoję jie dažnai jaučia dvasinį pasitenkinimą ir fizinį palengvėjimą.
Kai kurie tikisi gauti viltį teikiančių patarimų, žinių. Kiti žmonės tartum patys „bėga“ į ligą, ištikti nelaimės atsiriboja nuo aplinkinių, pasitiki tik savimi.
Kai kurie ligoniai pervertina savo negalią, nes ji sukelia panišką baimę. Žmogus pradeda manyti, kad liga neišgydoma ir skeptiškai vertina gydymo galimybes. Jie įsitikinę, kad jau niekas nebegali padėti. Natūralu, kad toks požiūris neigiamai atsiliepia sveikatai.
Didelę grupę sudaro ligoniai, kurie pervertina savo ligą, bet nemano, kad ji yra beviltiška. Jie aktyviai ieško gydymosi priemonių, patys bando suprasti savo ligą, įspėti jos baigtį, pasirinkti, jų nuomone, geriausią gydymosi būdą.
Neturėdami specialaus išsilavinimo jie dažniausiai nesugeba tinkamai įvertinti iš įvairių žinynų, enciklopedijų ir kitų šaltinių gautų žinių. Stengdamiesi greičiau pasveikti, ligoniai kreipiasi į įvairius asmenis, kartais nieko nenutuokiančius apie mediciną, „tobulina“ paskirtą gydymą. Dėl to dar labiau pasunkėja jų dvasinė būklė, o kartu ir ligos eiga.
Kai kurie žmonės nepakankamai įvertina savo ligą, mano, kad ji lengva, todėl nekreipia į ją dėmesio. Jie nenori eiti pas gydytoją, niekina bet kokį gydymą.
Pati geriausia pažiūra į savo negalią – teisingai įvertinti ligą, objektyviai suvokti tikrovę, aktyviai kovoti su liga, tikėti pergale, kantriai ir sąžiningai vykdyti gydytojo nurodymus.
Parengė L.ŽUKAITĖ
“Sekundė”
Aigustės Tavoraitės nuotr.
