Džiaugtis gyvenimu pavyksta ne visiems
Anot Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėjos Andželos Rybakovienės, persirgta psichinė liga nepakeičia žmogaus išorės ar elgesio, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę ir socialinius santykius. Kad psichinių sutrikimų patyrę žmonės galėtų gyventi visavertišką gyvenimą, rekomenduojama psichosocialinė reabilitacija, kurią tikslingai ir planingai organizuojant galima tikėtis naujos gyvenimo kokybės – optimalaus savarankiško funkcionavimo visuomenėje.
„Kiekvienam klientui, atsižvelgiant į tai, kokių įgūdžių labiausiai trūksta, sudaromas individualus psichosocialinės reabilitacijos planas, kurį įgyvendinti padeda specialistų komanda, padedanti pacientui suprasti savo ligą ir įsijungti į sveikimo procesą. Psichologo pagalba reikalinga kiekvienam čia besilankančiajam. Po psichokorekcijos pagerėja nuotaika, neišspręstos problemos tampa išsprendžiamomis, neigiamos mintys tampa teigiamomis. Socialinis darbuotojas įvertina žmogaus socialinę situaciją, padeda susitvarkyti dokumentus, sudaro sąlygas mokytis bendravimo įgūdžių. Centre sudarytos puikios sąlygos pacientų užimtumui – jiems taikoma meno, muzikos ar vaizdo terapija ir kt. Čia besilankantieji noriai įsitraukia į sportinę veiklą.
„Gyventi išties verta“
Deja, visada yra žmonių, kuriems dėl sunkių psichikos sutrikimų, net ir specialistams padedant, nepavyksta pasiekti didelių gyvenimo pokyčių. „šie žmonės vėl pas mus sugrįžta, – pasakoja vedėja. – Vis dėlto didžioji mūsų reabilitacijos skyriaus klientų dalis, padedama darbuotojų, sėkmingai prisitaiko prie aplinkos, atgauna prarastus, įgyja naujų įgūdžių ir jaučia pasitenkinimą gyvenimu, nes tik atsivėrus gyvenimo pilnatvei žmogus pajunta, kad gyventi išties verta.“
Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje lankosi gana stabilios būsenos žmonės, baigę gydymosi kursą psichiatrijos ligoninėje arba nukreipti psichiatrų, dirbančių psichikos sveikatos centruose. Medikė sako, jog ne kartą pagalbą teko teikti ir šiaulių apskrityje gyvenantiems psichikos sutrikimų turintiems asmenims, tačiau atstumas neretai riboja net ir pačius geriausius jų norus. Visuomet sulaukiama daugiau klientų, nei skyriuje yra vietų, tačiau vedėja tikina, jog siekiant padėti kuo sėkmingiau prisitaikyti prie aplinkos ir jausti pasitenkinimą gyvenimu priimami visi, nors kartais gali tekti palaukti savo eilės. Paslaugos teikiamos ne tik Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje, bet vasarą ir Palangos dienos centre, kur norinčiųjų taip pat niekada netrūksta.
šiaulių psichiatrijos ligoninė ir Vokietijos Hochtaunus socialinės psichiatrijos centras jau ne vienerius metus įgyvendina psichosocialinės reabilitacijos programos projektą „Svečias – šeimininkas“, kuris suteikia galimybę keistis pacientų ir specialistų grupėmis. Bendrasis psichosocialinės reabilitacijos tikslas padeda žmonėms, kenčiantiems ilgalaikę psichikos negalę, gerinti jų funkcines galimybes ir sėkmingai prisitaikyti pasirinktoje aplinkoje, jausti pasitenkinimą gyvenimu, siekti minimalios specialistų priežiūros.
Užburtas ratas
Dauguma psichosocialinės reabilitacijos klientų – moterys. Anot vedėjos, tai nereiškia, kad vyrai rečiau serga psichinėmis ligomis. Tiesiog jiems visada prireikia daugiau laiko nei moterims, kad suvoktų, jog būtina specialistų pagalba. Iki šiol yra manančiųjų, kad sirgti psichine liga yra gėdinga. Žmonės tarsi pamiršta, kad pasirinkti ligos neįmanoma. Turintys psichikos sutrikimų žmonės pasijunta bejėgiai ir niekam nereikalingi. Jie užsisklendžia savyje, todėl neretai pablogėja sveiktos būklė.
„Iš tiesų reikia daug laiko, kad žmogus iš naujo išmoktų gyventi ir kovoti už ateitį. Nors nesame vienintelė įstaiga mieste, teikianti pagalbą neįgaliesiems, tačiau dažnai jaučiame, jog neretai mūsų dienos centras daugeliui neįgaliųjų tampa antraisiais namais. Žmonės prisiriša prie mūsų ir nori kuo ilgiau išlaikyti šį ryšį, todėl pasibaigus reabilitacijos kursui vėl skuba pas juos gydantį psichiatrą prašyti siuntimo. Čia būtina laikytis dienos režimo – laiku ateiti ir tam tikru laiku išeiti. Dienotvarkė lavina įgūdžius ir skatina siekti savarankiškumo, – pasakoja A. Rybakovienė. – Tapus savarankiškesniems, vis rečiau prireikia stacionaraus gydymo.“
Nors požiūris į negalę keičiasi, tačiau neretai ją turintis žmogus tampa visuomenės atstumtuoju. Vedėja sako pastebėjusi, jog iš tiesų neigiama visuomenės nuostata yra savotiškas užburtas ratas – neigiamą požiūrį neretai sąlygoja ir patys neįgalieji.
„Klysta tie, kurie mano, jog būtina kuo atokiau laikytis nuo psichinę negalę turinčių žmonių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tik labai nedidelė psichine liga sergančių žmonių dalis iš tiesų kelia pavojų visuomenei, dauguma neįgaliųjų yra nepavojingi, gebantys savarankiškai gyventi, vadinasi, ir savimi pasirūpinti. Netiesa ir tai, kad tvyro vien tik neigiamas požiūris į psichinę negalę turinčius žmones. Neretai neįgalieji tik įsivaizduoja esantys atstumtieji, nes turėdami psichinių sutrikimų ir laikydamiesi tam tikrų nuostatų jaučia poreikį savaime izoliuotis nuo visuomenės, linkusios blogiau vertinti tuos, kurių stigma yra labiau atstumianti. Mūsų tikslas – padėti žmogui pamatyti, kad jo nuostatos ir elgesys neretai sąlygoja neigiamą visuomenės požiūrį“, – sako A. Rybakovienė.
Padėti reikia mokėti
Psichikos ligos veikia ne vien sergantį asmenį, bet ir su juo gyvenančius artimuosius, draugus, todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet ir iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiojo šeimai. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartą ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Tačiau net ir tuomet, kai artimieji supranta, kad jų brangus žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui, bijoma neprognozuojamo sergančio asmens elgesio, vargina nežinomybė dėl ateities.
„Atsitiesti po persirgtos ligos itin padeda artimųjų palaikymas, buvimas šalia, priežiūra, rūpestis. Deja, neretai ištikus nelaimei paprasčiausiai nusisukame ir paliekame savo artimąjį likimo valiai. Šeimos nariams dažnai pernelyg sunku priimti besikeičiantį sergančio asmens elgesį, todėl bendraudami su šeimos nariais stengiamės, kad jie gautų kuo daugiau informacijos apie artimojo ligą, jos priežastis, eigą, gydymo metodus“, – pastebėjimais dalijasi vedėja.
Svarbiausia atrasti jėgų
Persirgta psichinė liga neretai riboja galimybę dirbti veiklos srityse, susijusiose su didele atsakomybe. Asmens pajėgumą įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus parodo po ligos nustatytas darbingumo lygis. Koks žmogaus, sergančio psichine liga, darbingumo lygis, kuris nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, sprendžiama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos teritoriniame skyriuje.
„Iš esmės dauguma neįgaliųjų galėtų dirbti ribotą darbo dieną, tačiau susirasti darbą gana sudėtinga, todėl tik nedaugelis Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje besilankančių psichinę negalę turinčių žmonių yra įsilieję į darbo rinką, – pasakoja vedėja. – Svarbiausia – paties žmogaus gebėjimas atrasti savyje jėgų pokyčiams ir noras gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą.“
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
SXC.hu – Patrice Dufour nuotr.