Reikia pašalinti ligos priežastį
„Kai manęs klausia, kokiomis žolėmis reikia gydyti vėžį, sakau, kad geriausiai jį žudo mūsų medicina – nei rupūžės, nei gyvatės, nei kurpelės nepadės, labiausiai padeda skalpelis, chemija ir spinduliavimas“, – neslepia vaistininkas. Vis dėlto jis pripažįsta, kad dabartiniai vaistai dažniausiai yra tik „gesintuvai": jie „užgesina“ ligos simptomus, bet tikrosios negalavimų priežasties neišgydo. Juk šiuolaikinis žmogus neturi laiko ilgam gydymui. „Bet kokia liga yra ženklas keistis – keisti savo gyvenimą, elgesį, mitybą, santykius su žmonėmis. Tik dažniausiai žmogus to nenori daryti“, – samprotauja V.Skirkevičius.
Kaip teigia liaudies medicinos žinovas, ligą mes užauginame kaip medį. Pajutę nemalonius simptomus, bandome iš karto jų atsikratyti, neįsigilinę į tai, ką jie galėtų reikšti. „Pakilo spaudimas, nes galbūt sutriko mityba, kraujotaka, limfos sistema. Tokiu atveju skubame jį mažinti, nors iš tikrųjų tai tik apsauginė organizmo reakcija. Taigi pašalinę simptomą mes jaučiamės geriau, bet toliau taip gydytis yra kvaila. Kodėl? Atsakymas paprastas – nuo vaistų visam gyvenimui tapsite priklausomi“, – konstatuoja jis.
Vaistažolės gydo lėtai
Vaistininko teigimu, dabar klesti „romantizmo“ laikotarpis, kai užpuolus kokiems nors negalavimams atsigręžiame į vaistažoles, tikime, kad jos labai sveika, bet iš tiesų nežinome, kaip jas vartoti. Vaistažolių arbatas reikėtų gerti ne kelias dienas, kaip įprasta cheminiams vaistams, ir ne nuolat, kaip vartojame paprastą arbatą, o ciklais. Būtent per tiek laiko pasikeičia kraujas: 21 dieną geri, 21 dieną pauzė, 21 dieną vėl geri. Tada, anot vaistininko, jos gali turėti teigiamą poveikį. Pagal Rytų mediciną, pirmiausia per maždaug 10 dienų reikėtų išsivalyti kirmėles, paskui 21 dieną gerti organizmą valančias vaistažoles ir tik tada vartoti vaistažoles, kurios gydys ligą, pavyzdžiui, širdies. Kad organizmas išsivalytų, pravartu pabadauti arba sukelti viduriavimą, paskatinti šlapimo išsiskyrimą.
Svarbu ne tik, kokias vaistažoles ir kaip vartoti, bet ir kada. Pavyzdžiui, inkstų veiklai gerinti skirtos arbatos turėtų būti geriamos nuo 17 iki 19 valandos, kai aktyviausi inkstai, kepenims skirtos arbatos – vakaro valandomis, kai aktyviausios būtent jos. Nederėtų pamiršti ir vaistažolių kokybės – kur jos rinktos, kokiu metu, nes mieste surinktuose augaluose pilna sunkiųjų metalų, todėl gali ne tik nepadėti, bet dar ir pakenkti. Be to, vaistažolių vartojimas labai priklauso ir nuo konkretaus žmogaus savybių.
Saugiausia gerti mišinius
Jei nesate tikri, ar kokia nors vaistažolė tinka, geriausia ją vartoti mišinyje, kad sumažintumėte galimą šalutinį poveikį. Čia taip pat egzistuoja tam tikros taisyklės: Rytų medicina teigia, kad šalia tų augalų, kuriuos norima naudoti gydymui, prie pagrindinių dviejų turi būti dedamas trečias, kuris slopina. Pavyzdžiui, naudojant prakaitą skatinančius liepžiedžius ir aviečių lapus, į mišinį reikėtų įmaišyti ir priešingą poveikį turinčios mėtos arba medaus. Nežinant, kaip tiksliai kuri vaistažolė veikia, žolininkas pataria naudoti ramunėles – jos tinka visiems mišiniams.
Anot V.Skirkevičiaus, žmonės dažnai nežino, kokie augalai iš tiesų suteikia daug naudos. Pavyzdžiui, kaip itin vertingą jis išskiria gaurometį, kuris turi stiprių antivėžinių savybių, o skonis panašus į žaliąją arbatą: „Visą laiką sakau, kad pilni miškai žaliosios arbatos, bet mes jos nevartojame, perkame kinišką.“ Jo teigimu, gaurometis prikaupia medžiagų, kurios padeda prisitaikyti prie kintančios aplinkos, o sumaišytas su medumi yra gera priemonė cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti.
Neįvertiname mes ir mėlynių arba šaltalankių – nors jų uogos maistingos, tačiau šių augalų lapai ir stiebai gali duoti netgi daugiau naudos. Šias vaistažoles galima drąsiai maišyti su kitomis, nebijant šalutinio poveikio. Vaistininkas skatina pasidairyti savo aplinkoje, o ne domėtis egzotika, ypač idėjomis, kurios ateina iš Rusijos: „Žmogus, išsekintas onkologinės ligos, turėtų pavartoti paprasčiausių medetkų, gysločių, kurie gali padėti atkurti jėgas, o ne pulti prie visokiausių „ūsų“, kurie atvežami vazonuose ir yra augalai-žudikai.“ Svarbiausia – į mišinius dėti pažįstamus augalus, kuriuos naudojo motina ar močiutė, ir pasidomėti, kurie augalai yra nuodingi.
Aurelija Meškaitė
SXC nuotr.
