Laimingos ligonio akimirkos
Ponas Zigmantas mielai sutinka pasikalbėti apie savo ligą. Sako puikiai suprantąs žmones, kurie ištikti negalavimo, nežino, kur kreiptis ir ieškoti tokio paties likimo žmonių. Neretai šia liga susirgusieji linkę užsidaryti nuo pasaulio ir kęsti ligą vienumoje.
„šiauliuose veikia Parkinsono liga sergančių žmonių klubas, pats apie jį sužinojau paskaitęs “šiaulių krašto“ publikacijas, o prisijungęs prie viena liga suvienytų žmonių būrio, galiu drąsiai pasakyti, kad ten — mano bendraminčiai“, — patikino vyriškis.
Ponas Zigmantas įsitikinęs, jog verta bendrauti ta pačia liga sergantiems žmonėms, nes gydytojas nepatiria to, ką išgyvena ligonis. Klube pasidalijama kasdienybės patirtimi, kaip ligonį prižiūrėti globėjui. Be to, kiekvienas pasijunta kitaip, kai būna tarp tokių pat kaip jis. Tuomet nesvarbu, kad dreba kūnas, ar nepavyksta kažko padaryti, žino, kad niekas nespoksos ir nebadys pirštais.
„Smagiausia, kai sunkia liga sergančius žmones prikalbini pajudėti iš namų. Pamatęs, kaip spindi jų akys besiklausant koncerto ar mėgaujantis gamta, suvoki, jog verta stengtis. Kažkada galbūt, kai pats nebegalėsi savarankiškai judėti, norėsis patirti tą patį. Į klubą atėjau ne tam, kad kažką gaučiau, o galėčiau duoti“, — sakė ponas Zenonas.
Nepasidavė ligų priespaudai
Ponas Zigmantas su sudėtingomis ligomis susidūrė ne pirmą kartą. Prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus gydytojai jam diagnozavo sunkią kraujagyslių ligą. Tuomet keturiasdešimtmetis vyras patyrė mikroinsultą, Vilniuje buvo atlikta pirmoji visoje Sąjungoje tokia kraujagyslių operacija. Vyras juokiasi, kad buvo bandomuoju triušiu. Tačiau po pusės metų pasijuto blogai, kraujagyslės vėl blogai funkcionavo.
„Manęs dabar gydytojai dažnai paklausia, kodėl tada sutikau operuotis. Atsakau, jei neklausyti gydytojo, tai ko tuomet klausyti?“ — sako ponas Zigmantas.
Parkinsono ligos simptomus pirmoji pastebėjo žmona medikė. Nerimą jai sukėlė kartais imančios virpėti vyro rankos, kai jis susinervindavo ar ką nors kruopščiai dirbdavo. Netrukus pastebėjo, kad itin sparčiai anksčiau žingsniavęs vyras žengia vis mažesnius žingsnius. Paskui jį vos spėdavusi žmona, dabar pati turi mažinti žingsnį, kad spėtų vyras. Ponas Zigmantas ir pats pajuto, kad kojos juda šiek tiek kitaip nei įprastai.
„Dviratį minu puikiai, bet einu blogai. Labai mėgstu išvažiuoti dviračiu. Aplankome su žmona mūsų vienkiemį šiaulių rajone. Abu esame itin aktyvūs žmonės, nors ir nemenki ligoniai“, — juokiasi Z. Dilda.
Užuojautos nereikia
Pasakodamas apie Parkinsono ligos pradžią, ponas Zigmantas prisimena, kad jo žinios apie ligą buvo minimalios. Kai sužinojo diagnozę, iškart prieš akis iškilo vienos sergančios moters vaizdas.
„Raudėnuose, kuriuose gyvenome vienkiemyje, netoliese gyveno senučiukė. Ji siaubingai sirgo Parkinsono liga, tačiau niekas į ją nekreipė dėmesio. Nueidavau jai pagelbėti, pasemti vandens, buityje ką patvarkyti, bet tada dar nežinojau, kad ir pačiam teks stoti į akistatą su šia liga“, — tikina vyras.
Sužinojęs diagnozę, vyras nepuolė į paniką. Pabrėžia, kad didžiausias džiaugsmas, jog turi rankas ir kojas, mąsto, vaikšto ir gali nuveikti daugybę darbų — ko gi dar galėtų norėti. Svarbiausia, kad nekamuotu stiprus skausmas.
„Privaloma atrasti stiprybės ir paklausti savęs, negi taip jau blogai? Reikia pagalvoti, kad ne vienas pasaulyje kenti, šalia tavęs esantis žmogus kenčia gal dešimteriopai daugiau, kuris nemato, nesikelia iš lovos. Užuojauta nereikalinga niekam, — sakė vyras. — O kai esi optimistas, lengviau pakelti gyvenimo negandas.“
Veikla skatina judėti pirmyn
Ponas Zigmantas vis prisimena savo mamos žodžius, kad didesnį malonumą žmogus patiria darydamas gera, duodamas kitam. Atgal tada gaunama keleriopai daugiau. Todėl jis mielai padeda organizuoti klubo nariams koncertus, išvykas, šventes, paskaitas. Mato, kad to reikia.
Prisipažįsta, kad savo kailiu neretai tenka pajusti, kaip žiūrima į neįgalius žmones. Palaikymo sulaukiama retai, ir tai ne iš tų žmonių ir organizacijų, kurios privalo padėti, dažniau į pagalbą atskuba geros valios žmonės.
„Norime kažką pamatyti ir patirti, pabendrauti ir pasilinksminti, nors ir esame ligoniai. Neprašome, kad mums viską paduotų ant lėkštutės, turime savo idėjų ir minčių, bet esame neįgalūs vyresnio amžiaus žmonės, todėl natūralu, kad nesimaudome piniguose. Tenka įstaigose prašyti transporto, tačiau jo negavę ieškome savais keliais“, — pasakoja vyras.
Ponas Zigmantas prisiminė, kad į Jurginių šventę vyko 14 klubo narių, net ir sunkiai sergančių. Daugelis tokioje šventėje dalyvavo pirmą kartą. Nuoširdžiai nuo visų klubo narių už pagalbą, koncertus ir kitas pramogas ponas Zigmantas dėkojo šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai, kuri nelieka abejinga sergantiems.
Parkinsono liga
Parkinsono liga — lėtinė progresuojanti neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai.
Liga pavadinta anglų gydytojo Džeimso Parkinsono vardu, kuris 1817 metais savo straipsnyje aprašė tokių pacientų simptomus.
Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 procentų žmonių, vyresnių kaip 55 metų. Žymesnio skirtumo tarp lyčių nenustatyta. Retai susergama iki 40 metų amžiaus — tada diagnozuojama jaunatvinė Parkinsono liga.
Svarbiausi Parkinsono ligos simptomai: galvos, galūnių ar kūno drebėjimas, judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių bei kūno sukaustymas. Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka ar koja, gali drebėti apatinis žandikaulis, galva ar, rečiau, visas kūnas. Drebėjimas matomas ramybės būsenoje, tam tikroje pozoje, sustiprėja susijaudinus, sumažėja judesių metu ir išnyksta miegant.
Judesiai tampa lėti, veido mimika skurdesnė, žmogus rečiau mirksi, mažiau šypsosi. Sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Ligoniai vaikšto smulkiais žingsneliais, palinkę į priekį, kiek sulenktomis per alkūnes rankomis ir kojomis per kelius. Jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, laiku sustoti einant, staigiau pasukti į šoną.
Ligoniai gali jausti didesnį, nei anksčiau, nuovargį. Sulėtėja mąstymas, minčių dėstymas. Dažnai kartu nustatoma depresija.
Parkinsono ligos eiga lėtinė, laipsniškai progresuojanti. Ilgiau sergant, gali pasitaikyti ne visuomet nuspėjamų būklės pablogėjimų bei pagerėjimų, kurie iš dalies priklauso nuo vartojamų vaistų. Parkinsono liga nėra mirtina liga.
Natalija KONDROTIENĖ
Jono TAMULIO nuotr. Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 procentų žmonių, vyresnių kaip 55 metų, tačiau susergama ir iki 40 metų amžiaus — tada diagnozuojama jaunatvinė Parkinsono liga.
