„Viskas, ko mums reikia – tai laikas ir noras“, – tikina šiaulių universiteto, Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto docentė, socialinių mokslų daktarė Asta Vaitkevičienė ir dailės terapijos specialistė Jolita Balčiauskienė.
Nuo burtų iki terapinio poveikio
Nuo seniausių laikų dailė laikoma viena svarbiausių žmogaus jausmų ir vidinio pasaulio išraiškos forma. Sakoma, kad piešimas – tai pirmoji kalba, kurią mes išmokome. Pirmykštėse kultūrose piešinys ir spalva turėjo magiškos neverbalinės komunikacijos reikšmę. Piešimas, vaidyba, muzika buvo pirmieji gydymo, bendravimo su gyvūnų, dievų pasauliu būdai. Spalvos ir dažai buvo svarbūs užkeikimo būdai. Spalva, įtraukta į ornamento struktūrą arba tapybinį atvaizdą, palaikydavo ryšį ir bendravimą tarp žmogaus ir jo dievų bei dvasių.
Vienas iš seniausių žinomų epizodų, aprašytų Biblijoje, yra istorija apie karalių Saulių, gyvenusį 11 amžiuje prieš mūsų erą. „…nuo Sauliaus nusisuko Dieviškoji Dvasia…“ (Biblija, 16 dalis). Saulius suserga depresija ir tarnai pataria karaliui klausytis liutnės garsų, tikėdamiesi tuo palengvinti jo dalią. Jie suranda Dovydą, „mokantį groti, drąsų, karingą, savimi pasitikintį žmogų“. „Džiaugsmingiau ir geriau“ tampa Sauliui, kai Dovydas pradeda groti ir greitai „pikta dvasia atsitraukia nuo jo“.
Istorijos šaltiniai byloja, kad gydomąja meno galia susidomėta 1938 metais. Anglų dailininkas Andrijanas Hillas, pats sirgęs tuberkulioze, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą. Šis pastebėjimas nebuvo pamirštas. Ilgainiui daugelio šalių gydymo įstaigose piešimas, lipdymas, muzika, šokiai imti taikyti kartu su medikamentais. Taikant dailės terapiją greičiau sveiko ne tik besigydantieji tuberkuliozę, bet ir efektyviai nuo nakties košmarų vadavosi Vietnamo kare dalyvavę kariškiai, įvairias katastrofas, stichines nelaimes, teroro aktus išgyvenę žmonės. Dailės terapijos metu gautas paveikslas – tai ne tik spalvų žaismas, padedantis išsaugoti akimirkas amžiams, tai žmogaus jausmų veidrodis, linijomis ir spalvomis pasakantis tai, ką kartais nutyli ar bijo pasakyti lūpos.
Dabar pasaulyje egzistuoja daugybė meno terapijos studijų, mokyklų, net universitetų, kuriuose rengiami meno terapeutai. Turėti savo meno terapeutą tapo itin populiaru, nors tai ir nemažai kainuoja.
Lietuvoje vis labiau populiarėjanti dailės terapija yra papildoma šiuolaikiško gydymo priemonė, kuria siekiama ne išugdyti profesionalius dailininkus, o išlaisvinti kiekviename žmoguje esančią vidinių galių ir sveikatos potenciją.
Kad būtume sveiki, tereikia iš anksto „išpiešti“ savo problemą
„Terapija“ reiškia gydymą, leidžiantį profesionaliai padėti kitiems ir sau, tačiau praktiškai dailės terapija ne visada yra susijusi su gydymu griežtai medicinine prasme. Menas jau savaime yra atsipalaidavimo, kūno ir dvasios harmonijos palaikymo šaltinis, todėl ypač svarbus ne tik norint kuo daugiau pagerinti sveikatą, bet ir kaip relaksaciją teikiantis procesas, atpalaiduojantis nervų sistemą, lavinantis motorinius, komunikacinius gebėjimus. Meno terapija leidžia žmogui atskleisti savyje neatpažintas galimybes, talentus, surasti naujų problemų sprendimo būdų, pasisemti stiprybės ir netgi užauginti savo emocinio intelekto koeficientą.
Taikant dailės terapiją pateikiama tema, tačiau nekontaktuojama, nepatariama, nemokoma, nesiekiama tobulo rezultato, nes šiuo atveju svarbesnis pats procesas, kurio metu siekiama atgauti ir palaikyti fizinę bei dvasinę sveikatą, suteikti asmeniui saviraiškos ir kūrybinės galios laisvę. Kūrybos priemonių daugybė – molis, kreida, smėlis, įvairiausi dažai, popieriai, iškarpos, medžiagos. Iš pažiūros viskas labai paprasta: žmogus tiesiog piešia, tarkime, lieja akvareles ar šiaip dėmėmis margina popierių, visiškai nesirūpindamas dėl savo darbo turinio ir meninės vertės. Paskui jis pasakoja, ką savo kūrinyje pats mato, kaip jaučiasi sukurti personažai, o specialistas skatina tai tęsti, atsargiai užduodamas paprastus klausimus. Žinoma, į juos galima neatsakinėti, jeigu nėra tokio noro.
SXC.hu – Ali Taylor nuotr.
Dažnai klaidingai manoma, kad užsiimti menu, t. y. piešti, šokti ar dainuoti, reikia mokėti, turėti tam ypatingų gabumų. Taip nėra, jokie meniniai įgūdžiai nereikalingi. Visi užsiėmimai turi savo procesą, kurio metu dalyviai pamažu įvedami į kūrybinės išraiškos užsiėmimą, nieko iš anksto nereikia žinoti ar mokėti, tad dalyvauti šiame procese gali visi. Beje, užduoties neatlikimas taip pat yra jos atlikimo būdas.
Dailės terapija gali būti labai naudinga ir tiems, kurių stresų bagažas nėra labai didelis, nepersekioja rimtos bendravimo ar savijautos problemos. Mat pats dailės terapinis procesas pagrįstas tuo, kad reikšmingiausios žmogaus mintys ir pergyvenimai, būdami pasąmoningos kilmės, gali būti greičiau išreikšti vaizdiniais, nei žodžiais. Dailės terapijos metodai yra susiję su kiekviename žmoguje glūdinčiu sugebėjimu projektuoti savo vidinius konfliktus į vizualines formas. Tokiems žmonėms dailės terapeutas gali padėti atrasti potencialias galimybes, atskleisti gabumus, išvystyti lyderiui būdingas savybes. Tarkime, tylus ir nedrąsus vaikas iš pradžių gali išmokti reikšti savo nuomonę, o paskui tapti vis populiaresnis tarp bendraamžių.
Galimybė augti – kiekvienam pagal poreikį
Dažnam tikriausiai iškyla klausimas, kiek reikia užsiėmimų, kad dailės terapija padėtų? „O kiek turi būti žvilgsnių į dangų žvaigždėtą naktį? Kiek turi būti malonių pokalbių su draugu prie kavos puodelio?“, – klausimu į klausimą atsako dailės specialistė, dar kartą patvirtindama, kad šiam procesui ribų nėra. Vieniems užtenka 1-2 užsiėmimų, kitiems ir 20 negana.
Dailės terapijos užsiėmimai žmonėms sukelia teigiamas emocijas, padeda nugalėti apatiją, suformuoti aktyvesnę gyvenimišką poziciją. Galėdami išreikšti savo kūrybines galias, geriau jaučiamės. Būdami psichologiškai stabilūs, galime džiaugtis geresne sveikata.
Užsiimti dailės terapija galima ir namuose, tereikia įsigyti pieštukų, dažų, kitų kūrybinės raiškos priemonių, tačiau grupinėje terapijoje, pasitelkus patrauklias formas, žmogus greičiau suvokia save, savo problemas. Piešiant iš pasąmonės ima kilti vidiniai konfliktai, vaikystės prisiminimai, išstumiami nemalonūs jausmai. Jeigu sunkiu momentu pabandytumėte paimti teptuką, suprastumėte, kad netrukus tampa lengviau. Daugeliu atvejų užtektų tik šiek tiek kitu kampu pamatyti ir suprasti jau turimą informaciją, kad atrastume naujų tikslų, suvoktume lemtingas savo veiksmų klaidas ar tiesiog įveiktume iš pirmo žvilgsnio nenugalimas kliūtis. Viena svarbiausių priežasčių, neleidžiančių pasinaudoti kiekvienam žmogui suteikta kūrybiškumo dovana – tai išankstinės nuostatos, gyvenimo eigoje įgyti kompleksai, baimės ir savo kūrybinių resursų nepažinojimas.
Dailės terapija padeda kovoti su:
* kasdieniniu stresu, nerimu,
* įvairiomis fobijomis,
* socialiniais ir tarpasmeninių santykių sunkumais,
* sunkiais emociniais išgyvenimais, kylančiais po traumuojančių įvykių,
* vidiniais konfliktais,
* aplinka, slopinančia natūralų saviraiškos poreikį,
* ligos sukeliamais sunkumais ir kt.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
SXC.hu – Flavio Takemoto nuotr.