Neapleisti tie kapai, kažkas juos tvarko. Pati sau galvoju, jog geriau likusius gyvus bent retkarčiais aplankytume, daugiau pabendrautume, užuot po visą Lietuvą zuję. Gal aš klystu, gal niekam daugiau tas masinis ėjimas per kapus neatrodo keistas?„
Dėkoju Jums už laišką, už tai, kad pasidalijote savo mintimis. Galimybė atvirai kalbėtis apie tai, ką galvojame ir jaučiame, sulaukti kitų žmonių reakcijos į savo mintis dažniau yra vertingesnė už patarimą. Kiekvienam iš mūsų svarbu būti išgirstam. Nežinau, kodėl tomis mintimis, kurias dėstote, nepasidalijate su savo vyru. Bijote būti nesuprasta, pasirodyti išsišokėlė„ , vengiate jį įskaudinti?
Kiek suprantu, Jūs minite tik vyro giminės kapus. Ne visai aišku, o ar lankote savo giminės kapus? Nenoriu tuščiai spėlioti, tiesiog atkreipiau dėmesį į tai, kad apie tai nieko nepaminite. Kiek suprantu, jau ne pirmus metus darote tai, kam nelabai pritariate, užuot daugiau bendravusi su draugais, pažįstamais. Susitikimai ar susibūrimai Jums atrodo daug svarbesni ir vertingesni, nei skubotas vyro giminės kapų lankymas.
Vienas iš Jūsų argumentų — tuos kapus kažkas prižiūri, ir Jums nėra būtinybės taip toli važiuoti. O ar gali būti, jog Jūsų vyras važiuoja taip toli ne dėl žvakelės ir ne dėl gėlių, kurias gali bet kas pasodinti ir palaistyti. Gal Jūsų vyrui daug svarbiau, ką jis išgyvena tai darydamas, ir kaip jaustųsi nenuvažiavęs. Kokie tie išgyvenimai, galima tik spėlioti.
Išėję iš tėvų namų, vieni žmonės palengva emociškai atsiskiria nuo jų, o kiti ir toliau lieka artimai susiję, jų gyvenimas tebevyksta, lyg jie nematomais saitais būtų suaugę su savo gimine.
Vidinis ryšys su artimais žmonėmis nepasibaigia, jiems mirus. Jis gali išlikti stiprus ir gyvas gana ilgai, tik žmonės kartais vengia apie jį kalbėti, bijodami atrodyti keisti ar būti nesuprasti. Jeigu Jums svarbu suprasti savo vyrą, o ne vien atitraukti jį „ nuo mirusiųjų prie gyvųjų“ , galėtumėte pasikalbėti ta tema, pasitelkusi savo kantrybę ir atidumą.
Vyro seneliai, dėdės ir tetos, kurių Jūs nepažinojote, taptų Jums artimesni, jei paprašytumėte papasakoti apie juos, kartu peržiūrėtumėte išlikusias fotografijas. Atskleisdamas savo giminės istoriją, vyras daugiau atsiskleistų ir pats. Gal tai padėtų Jums geriau suprasti jį.
Juk iš savo giminės mes perimame tikrai nemažai svarbių dalykų. Su gimine mus sieja ne vien kraujo ryšys, pasireiškiantis plaukų, akių spalva ir kūno sudėjimu, bet ir sunkiau apčiuopiami psichologiniai bei dvasiniai ypatumai–vertybės, charakteris, gyvenimo stilius.
Labai svarbu ir tai, kad su gimine mus sieja bendra istorija, kurios gyvais dalyviais galime pasijusti. Jei, lankydami kapus, kaskart savyje atgaiviname bent dalį tos istorijos, tai jau nėra vien ” ėjimas per kapus„ .
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
“Šiaulių kraštas”
