Visų pirma noriu padėkoti Jums už laišką. Kiekvieną kartą, kai rašau atsakymą į klausimą, galvoju, jog jis gali būti svarbus ne vienam žmogui. Labai dažnai, turėdami problemų ar sunkumų, jaučiamės vieni, to sunkumo lyg pažymėti, atskirti nuo kitų, laimingų ir sėkmingų žmonių. Dažnai net nedrįstame kalbėti apie tai, kas mus slegia, vargina. Džiaugiuosi, kad išdrįsote ir padarėte labai svarbų žingsnį–prabilote apie tai, kas Jums sunku.
Apie raudonavimą kalbate lyg apie kažkokią ydą ar trūkumą. Nebepamenu, kas yra pasakęs, kad paraudimas yra pati žmogiškiausia mūsų ypatybė.
Iš tiesų , nėra gyvūnų, kurie raudonuotų. Taip yra ne dėl to, kad jų odą dengia kailis, bet dėl to, kad skiriasi žmogaus ir gyvūnų jausmų pasaulis. Tik žmogus išgyvena gėdą, kaltę, o gyvūnams tai nebūdinga.
Raudonuojantis žmogus gana dažnai sako jokios gėdos nejaučiantis, nieko bloga nedarąs, už ką galėtų būti nubaustas, jis tik labai bijo parausti… Ko gi tada bijome? Ką raudonavimas gali išduoti? Mūsų jautrumą, pažeidžiamumą? O gal ir mūsų jausmus, kurie susiję su raudonavimu ir kurių galime net neįsisąmoninti?
Pabandysiu ne vien klausinėti, bet ir paaiškinti. Fiziologiniu požiūriu paraudimas yra veido kraujagyslių išsiplėtimo reakcija. Mūsų organizmas sutvarkytas taip, kad pavojaus akivaizdoje automatiškai pasirengia gintis, ir veido kraujagyslių išsiplėtimas yra viena iš tokio pasirengimo sudedamųjų dalių.
Taigi, tose situacijose, kurias minite savo laiške, turėtumėte subjektyviai išgyventi grėsmę. Puikiai suprantu, kad galite to net nepastebėti„ , nes viską užgožia veidą išpilantis karštis. Šios reakcijos mes negalime kontroliuoti, ją tvarko autonominė nervų sistema. Ar tai reiškia, kad Jūs visą gyvenimą ir raudonuosite, dėstytojui paminėjus Jūsų pavardę, kad nieko negalima pakeisti? Tikrai ne.
Reakcijos į pavojų sąmoningai keisti negalime, bet galime keisti situacijos suvokimą. Juk Jūs reaguojate į tai, ką subjektyviai įvertinate kaip grėsmę, gal net ne visai tai įsisąmonindama. Pabandykime paanalizuoti, kokį pavojų ar grėsmę Jums kelia tos situacijos, kurias paminėjote.
Manau, kad ir per paskaitas, ir bendraujant su bendraamžiais, fizinės grėsmės tikimybė yra minimali. Jūsų niekas nesiruošia užpulti, sužaloti. O gal galima kalbėti apie kitokias, psichologines grėsmes, pavyzdžiui, galimybę pasirodyti neišmanančiai, kvailai, lėtai reaguojančiai? Jūs manote, kad turite būti tik protinga, šmaikšti, nesuglumstanti, ir kad tik tokią Jus kiti gali gerbti, mylėti?
Bandydama atmesti dalį savęs, sau nepadėsite. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, raudonavimo problemą išspręsite, eidama priešinga kryptimi, nei iki šiol — ne bėgdama nuo jo, o stengdamasi suvokti ir priimti tai, kas už raudonavimo slypi.
Dr. Viktorija Vaišvilaitė, psichologė psichoterapeutė
"šiaulių kraštas"
