Vengia žmonių
Drovumas turi dvi puses. Geroji pusė ta, kad įprasta sakyti, jog kuklumas žmogų puošia. Toks žmogus visuomet kitų vertinamas už gebėjimą neišsišokti, mokėjimą patylėti, kai reikia, išklausyti kitus ir juos suprasti.
Tačiau viskam reikia saiko, net ir kuklumui.
Juk neretai su droviu žmogumi sunkiau bendrauti dėl perdėto jo atsargumo, bailumo ir nepatiklumo. Drovuolis su kitais vengia bendrauti bijodamas nepatogių situacijų, kai kurių žmonių, ypač tų, kurie kaip nors kelia jiems emocinę grėsmę. Drovumas nepraeina bėgant laikui, dėl jo kenčia ir vaikai, ir suaugusieji.
Neapgina savo nuomonės
Daugelis atvykstančių į psichologines konsultacijas skundžiasi nuolatos kamuojami vidinio drovumo, kuris trukdo laiku pasakyti savo nuomonę, drąsiau išsakyti savo emocinę būseną, laiku atsisakyti nepriimtino pasiūlymo.
Atlikti neurobiologiniai tyrimai parodė, kad 15-20 proc. kūdikių jau gimsta drovūs arba turi įgimtą temperamento polinkį į drovumą. Tačiau realiai pasireiškiantis drovumas dažniausiai priklauso nuo auklėjimo. Auklėjimas gali sustiprinti šią savybę arba susilpninti.
Vienturčiai – drovesni
Drovumą gali sąlygoti nesaugūs (nepatikimi, nepastovūs) motinos ir vaiko ryšiai kūdikystėje bei ankstyvoje vaikystėje.
Nesėkmingi santykiai su tėvais vėliau gali būti kartojami, ypač santykiuose su sutuoktiniais, autoritetais, vadovais, vyresniais žmonėmis.
Pastebėta, kad dažniausiai drovūs tampa vieninteliai arba pirmieji šeimos vaikai. Nes iš jų paprasčiausiai daugiau reikalaujama, tikimasi.
Tėvai laukia tik sėkmingo, jų svajones ir lūkesčius išpildančio elgesio.
Per didelė reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, ypač jeigu dėl nesėkmių kaltinamas tik jis. Vaikas ima nepasitikėti savimi, savo jėgomis, tampa uždaras, drovus.
Išmuša raudonis
Pirmiausiai drovumą beveik visuomet žmogus išgyvena fiziškai.
Jis pasireiškia įvairiais fiziologiniais organizmo pojūčiais: paraustama, kyla spaudimas, džiūsta burna, pila šaltas prakaitas.
Drovumas paprastai pasireiškia neryžtingumu, žado netekimu, pasimetimu, elgesio ir kalbos sutrikimu.
Svarbiausia dėl drovumo kylanti problema – drovumas trukdo bendrauti. Tiek vaikui, tiek paaugliui, tiek suaugusiajam drovumas neleidžia išsakyti savo mintis, apginti savo nuomonę, tvirtai laikytis savo pozicijos.
Dėl drovumo jie dažniausiai lieka nesuprasti, priverčia save vis dažniau ir dažniau nusileisti pašnekovui. Tai didina vidinį žmogaus nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą savimi.
Kovoti nebūtina
Kol drovumas jums ar jūsų vaikui netrukdo, nekelia jokių papildomų problemų, nieko keisti nereikia. Kam kovoti su drovumu, kuris mus padaro šiek tiek atsargesnius, kuklesnius, supratingesnius. Kam stengtis kovoti su įpročiu rausti, jeigu jis tereiškia, kad vis dar „turime sąžinę“.
Ir vis dėlto, jei jums jau įkyrėjo tas nelemtas drovumas, pabandykite jį įveikti.
Mes, suaugusieji, galime paslėpti savo drovumą, galime vengti drovumą keliančių situacijų, bandyti vienais ar kitais būdais jį įveikti. Vaikams sunku tai padaryti be suaugusiųjų pagalbos.
Vilma Mažeikienė,
reabilitacijos centro „Regsana“ psichologė
“Klaipėda”
